Kaip jau žinome, planavimas yra būtinas dalykas mūsų gyvenime. Kasdien mums kyla daugiau nei 60-imt tūkstančių minčių, bet tik nedidelė jų dalis yra ypatingai vertingos. Ar tai nauja verslo idėja, ar tai tam tikros situacijos sprendinys, ar tai naujos veiklos užuomazga, sustokime minutėlei ir užsirašykime. Būtinai. Tai gyvybiškai svarbu.

Kodėl? Dėl to jei neužsirašysime paprasčiausiai pamiršime. Leiskite paklausti, nuo ko prasideda naujas gyvenimo vingis, postūmis ar žingsnis? Nuo „šviežios“ minties, kuri mūsų galvoje dar nebuvo kilusi. Švieži mintis yra tokia pat vertinga kaip vanduo „Saharos“ dykumos viduryje.

Didžioji dalis kasdien mus aplankančių minčių kartojasi. Tai tos pačios, nieko naujo mums nepasakančios mintys. Jos tęsia mūsų esamo gyvenimo giją. Retas kuris nenori šios gijos nors šiek tiek pakreipti viena ar kita linkme.

Skaudžiausia yra kai ignoruojame šviežias mintis. Atsisakome savo proto vaisių. Mažiau skaudus yra savęs apgaudinėjimas jog tikrai vėliau ją atsiminsime ir ką nors su šia minti darysime (plėtosime toliau, imsimės veiksmų…). O iš tiesų kaip dažnai prisimename šviežią mintį? Kartą iš šimto ar rečiau? Liūdna, kad taip atsainiai žiūrime į savo mintis.

Švieži mintis gali mus bauginti, gali būti entuziazmo šaltinis, gali būti tokia, kokią reikšmę mes jai suteiksime. O ką ji mums gali duodi? Šansą. Nauja galimybę keistis. O kam keistis? Kad patirtume naujų įspūdžių, būtume laimingesni, sėkmingesni (įrašykite patys). Belieka savęs paklausti – kada pradėsime dalyvauti savo gyvenimo loterijoje ir užsirašinėti šviežias mintis?

Žymės: entuziazmas, galimybės, gyvenimas, idėjos, mintys, planavimas, rašymas, saviapgaulė, situacijos, sprendimai, verslas

(balsų: 12, vidurkis: 5.00 iš 5)

Kartais gyvenimas yra tiesiog per daug sudėtingas. Pakliūname į tokias komplikuotas situacijas, kad pasidaro per sunku tiek mūsų širdžiai, tiek protui. Kiekvienas žengiamas žingsnis turi būti apskaičiuojamas ir nevalia suklysti. Sutinkate?

Negaliu sutikti. Gyvenimas yra būtent toks, kokį mes jį susikuriame. Taip, jis gali būti suraizgytas komplikuotų sprendimų voratinklis, mūsų didžiausių baimių košmaras ar įtraukianti depresijos pelkė. Taip, tikrai gali būti. Juk ar ne tokį gyvenimą mėgstame pagyventi kartas nuo karto?

Skaitome nepakeldami apsunkusios galvos. Ieškome tikrųjų tiesų, giliųjų prasmių. Gilinamės į menkiausias subtilybes. Galime ir padarome „mokslą“ iš bet ko. Bandome tapti tiksliai veikiančiais robotais – tą ir tą minute turiu būti čia ir čia, daryti tą ir tą. O jei kas nepavyksta, parodome savo žavų, piktą veidą ir paleidžiame į darbą kalbos „padargus“…

Žinoma, vis tiek yra skaitančių ir rimtai galvojančių jog mes nesuprantame koks jų gyvenimas iš tiesų sudėtingas, nėra viskas taip paprasta… Taip, žinoma nesuprantame koks jūsų gyvenimas „sudėtingas“ ir niekada nesuprasime. Jūsų laimei ar nelaimei, niekas nesupras jūsų gyvenimo „sudėtingumo“, nes jis jūsų! Suprantate? Kad ir kaip bebūtų gaila, esame vienui vieni palikti su savo gyvenimu. Gal tada užteks artimiesiems užkrauti savo „sunkumus“..?

Atsipalaiduokime, per ilgai jau buvome rimto ir sudėtingo gyvenimo būdo žinovais. Įsileiskime į savo gyvenimą daugiau spontaniškumo. Dalinkimės džiaugsmais, o ne rūpesčiais. Pasidomėkime aplinkui esančiais žmonėmis – kaip jiems sekasi, kaip jie jaučiasi, nes per savo „sudėtingą“ gyvenimą, tai jau pamiršome. Galiausiai, nusimeskime „naštą“ – gyvenkime paprastai!

Žymės: baimės, džiaugsmai, gyvenimas, ieškojimai, klaidos, paprastas gyvenimas, paprastumas, situacijos, spontaniškumas, sudėtingas gyvenimas

(balsų: 13, vidurkis: 4.77 iš 5)

Mylėkime save. Šių dviejų žodžių sąjunga baigiau pastarąjį straipsnį. Ką tai iš tikrųjų reiškia mylėti save? Ar meilė sau tai noras būti pačiu protingiausiu, gražiausiu ir mėgstamiausiu? Noras imti ir imti kitų dėmesį, pripažinimą ir laiką? Anaiptol.

Savęs mylėjimas, tai visų pirma pasakymas sau jog tu man rūpi. Man rūpi, kaip tau sekasi, ką tu galvoji, kaip tu jautiesi. Juk šių klausimų nuolatos klausiame savo artimųjų? O kodėl savęs ne?

Antra, tai prisipažinimas. Pripažinkime sau, kad turime destruktyvių įpročių, vienoje ar kitoje situacijoje elgiamės ne taip kaip norėtume, galų gale, kad nesame tobuli ar visagaliai, bet…tai visai tai neturi trukdyti mums mylėti save. Pasakykime sau dabar pat – aš vis tiek save myliu!

Trečia ir visų svarbiausia, tai savęs priėmimas. Negali būti jokio nuoširdaus asmeninio tobulėjimo, augimo tol, kol nepriimame savęs tokio, koks esame. Galime surasti daugybę priežasčių dėl kurių turėtume savęs nemėgti ar netgi nekęsti, kodėl turėtume pykti. Tai gali būti neišlaikytas egzaminas, nepadaryti namų darbai, neišnaudota galimybė. Taip pat gali rasti daugybę priežasčių dėl kurių turėtume save mylėti, tai mūsų draugiškumas, paslaugumas, savitvarda, drąsa, ištvermė… Turėtume padėkoti sau už visus gerus dalykus, kurie vyksta mūsų gyvenime. Patikėkite manimi – turite kuo didžiuotis ir už ką save mylėti.

Savęs priėmimas yra sielos išgydymas. Suprantu, iš pradžių gali būti kiek nejauku, gėda ar nepriimtina suvokti save tokiu, koks iš tikrųjų esame. Niekas netrunka amžinai – ir gėda, ir nejaukumas praeina, o tada supranti jog nuostabu… Nuostabu yra jausti save vientisą neneigiant nė dalelės savęs. Tegul mūsų akys būna mūsų sielos atspindys, sveikos, save mylinčios sielos.

Žymės: asmeninis tobulėjimas, gėda, įpročiai, meilė, mylėti save, norai, priimti save, pripažinimas, rūpestis, siela, situacijos, suvokimas, vientisumas

(balsų: 11, vidurkis: 5.00 iš 5)

Žmonės mėgsta apkalbėti, skųstis, kaltinti. Žinoma, šios nemalonios, žlugdančios kalbos yra lengvai pastebimos artimuosiuose, drauguose, pažįstamuose, bet toli gražu ne savyje. O kodėl jų nepastebime savyje? Ar mūsų kalba švari? Nuoširdžiai manau, kad visi turime kur pagerinti savo kalbą. Dažnu atveju trūksta objektyvumo, sąmoningumo savęs atžvilgiu. Daugelis mūsų kalbų yra nesąmoningos, nes situacijos, kurios mums nutinka kartojasi, esame jas patyrę anksčiau, todėl kalbame ar elgiamės taip, kaip anksčiau kalbėdavome ar elgdavomės.

Kokios yra nemalonių, žlugdančių kalbų pasekmės? Ironija ir sarkazmu persmelktos kalbos nėra malonios. Jos gali padėti pasijusti trumpam pranašesniu, ar sukelti vieną kitą juoko pliūpsnį, bet už tai brangiai sumokame. Mokame savo emocinėmis būsenomis, dėl nepelnyto savęs aukštinimo ar kito žeminimo, viduje pradedame save vertinti vis prasčiau, krenta savigarba ir pasitikėjimas savimi. Daromės vis mažiau atsparūs išoriniams neigiamiems reiškiniams, lengviau „limpa“ žalingi įpročiai. O bendriausiu aspektu, tai blogina mūsų pačių ir artimųjų sveikatą.

O dabar apie akivaizdesnes pasekmes. Žmonės pradeda su jumis bendrauti vis uždariau, pradedate jaustis vienišas, nes jums trūksta nuoširdaus bendravimo. Vis dažniau įsiveliate į įvairiausias pykčiu persunktas diskusijas ir situacijas. Liūdinate jus supančius žmones, o labiausiai save. Visa tai susiveda į nelaimingas, beviltiškas, depresyvias būsenas. Kuo toliau, tuo labiau jos užsitęsia ir kankina.

Jeigu sekate mintį, greičiausiai jau nusprendėte, kad atėjo laikas nutraukti tokias kalbas, jei jau jos turi tokį didžiulį neigiamą poveikį. O jei dar ne, susimąstykite kur jus šios kalbos nuves. Taisyti savo kalbą į konstruktyvią, malonią, save ir kitus pakeliančią nėra vienos dienos užduotis. Pirma, svarbu pradėti sąmoningai suprasti ką, kaip ir kodėl sakome arba kitaip, klausytis savo paties kalbos. Turėsite įdėti pastangų, bet, manau, tai verta pastangų. Antra, pamažu, neskubant stengtis keisti savo kalbėjimo tempą, intonaciją, vartojamus žodžius, kad ji darytųsi vis malonesnė mūsų pačių ausiai. Trečia, bene svarbiausia yra keisti reiškinių matymo perspektyvą. Skundžiamės, kaltiname, apkalbame, nes nesąmoningai ieškome tam priežasčių. Pradėkime ieškoti priežasčių kodėl galime pasakyti komplimentą, pagirti, ar išsakyti tai, ką nuoširdžiai galvojame.

Prisiimkime absoliučią atsakomybę ne tik už tai, ką kalbame, bet ir visus kitus dalykus bei vykstančias situacijas. Tokiu atveju nebelieka priežasčių dėl ko nors skųstis. Atsakomybės prisiėmimas reiškia suvokimą jog galime iš esmės pakeisti ar bent jau įtakoti aplinkybes, įvykius, kalbą. Nuo to momento, kai prisiimame absoliučią atsakomybę pradedame ieškoti sprendimų, o ne dėl ko čia dar pasiskųsti…

Kiekvienas pažįstame žmonių, kurie yra „vaikščiojantys negatyvumo kamuoliai“ arba „energetiniai vampyrai“. Jiems nuolatos vyksta nelaimės, jie visada turi kuo pasiskųsti ar ką apkaltinti. Labai noriu, kad jūs taptumėte tokio žmogaus priešingybe. Kol maloni, konstruktyvi kalba nėra jūsų kasdienė kalba, būtina vengti tokių žmonių. O jei jau tenka su jais bendrauti, nekreipkite dėmesio į jų kalbas, nepriimkite jų už rimtas. Jei būsite kantrus ateis metas, kada jiems patiems atsibos jų kalbos ir pasitrauks nuo jūsų. Jie neturi ką duoti žmonėms,  o tik nori imti iš iš jūsų energiją. Jų kalbos pražūtingos.

Kai kitą kartą kils noras prisijungti prie kaltintojų būrelio, stabdykite save, įkvėpkite giliai, nusiraminkite ir pagalvokite ar tai, ką norite pasakyti yra konstruktyvu, malonu, prasminga, gyva ir nuoširdu. Tegul jūsų kalbos kuria, o ne griauna!

Žymės: apkalbos, atsakomybė, įpročiai, ironija, kalba, kaltinimai, negatyvizmas, objektyvumas, pasitikėjimas savimi, sąmoningumas, sarkazmas, savigarba, situacijos, skundimasis

(balsų: 12, vidurkis: 5.00 iš 5)