Žinote, pastaruoju metu mano gyvenime įvyko keletas nemalonių įvykių. Pradėsiu nuo to, kad vieną, labai šaltą žiemos rytą, automobilio variklis nepanoro būti užvestas. Po to sekė nemalonus įvykis darbe – mane taip apkrovė darbais, kad net nebežinojau nuo kurio pradėti. O galiausiai, vakare einant namo suplyšo maišelis su maistu ir jame buvę produktai pasklido po sniegą… Ką pasakysite? Nesėkminga, nemaloni diena?

Aš irgi iš pradžių taip pagalvojau, o mane tokiam pritarimui paskatino pirminė reakcija į įvykius, sau mintyse pasakiau – na ir nesiseka! Po to lyg nubudęs pakračiau galvą, ar iš tikrųjų tai sėkmės ir nesėkmės dilema? Kad išsiaiškintume – išnagrinėsime įvykį detaliai – automobilis neužsiveda ir mano reakciją į jį. Taigi, kaip anksčiau rašiau, pirma man kilo mintis jog man nesiseka, po šios negatyvios minties sekė emocinė reakcija – pyktis, nusivylimas, graužatis. O pastarasis emocinis „bagažas“ persidavė kūnui – mano kūnas įsitempė, sugriežtėjo veido mimika, pradėjau vis greičiau alsuoti. Paprastai, tai dažnai pasitaikanti mano reakcijų eiga į nemalonų įvykį, turbūt randate panašumų savo patirtyje? Tai kokia šių reakcijų kulminacija, rezultatas? Iššvaistyta gyvybinė energija. Jaučiausi išsekęs ir nepatenkintas, bet ar nuo to nors kiek pasikeitė pats įvykis? O mano situacija? Ir kuo aš galiu būti nepatenkintas? Ką jums sako sveikas protas, ar visas šis reakcijų ciklas kaip nors man pasitarnavo? Anaiptol.

Išties, ką man protas norėjo pasakyti su tuo „ na ir nesiseka“, „kodėl man taip nesiseka?“, „tu turi užsikurti!“ yra tai, kad neva aš kontroliuoju šį įvykį! Na ir pokštininkas tas mano protas! Ko protas neva nenori pripažinti yra tai, kad įvykis jau įvyko – tai yra akivaizdu. Vaizdas prieš akis ir nesikuriantis variklis paverčia tai nepajudinamu faktu. Bet kuo čia dėtas protas? O gal tai mūsų įprotis – taip reaguoti į „nemalonius“ įvykius, kuris susiformavo dar ankstyvoje vaikystėje, kai verkdavome dėl saldainio, kurio negauname? Tai tęsiasi taip ilgai, kad mes net nesusimąstome, kad viskas gali būti kitaip! O ką jei pasakysiu, kad „nemalonių“ įvykių nebūna? Mes galime įtakoti kai kuriuos įvykius, bet negalime jų įtakoti absoliučiai – nuo eigos iki rezultato! Neturime tokios kontrolės savo rankose. Vaikomės iliuzijos!

Būna taip, kad reakcijų į įvykį absurdiškumas mums nepadeda, o nepadeda dėl to jog įvykį tuo momentu labai sureikšminame. Jis atrodo toks didelis, svarbus ir baisus, bet jei tik nukreipiame savo mintis nuo šio įvykio ir įvertiname įvykio reikšmę gyvenimo kontekstu, ar tai vis dar atrodo begalo reikšminga, o gal tai nėra jau taip reikšminga? Mano patirtis sako jog pastarasis variantas dominuoja. Sukluskite, ką aš noriu pasakyti – išsivaduokime iš šio nuo vaikystės mums įdiegto įpročio – kontroliuoti įvykius ir jų pasekmes. Leiskime įvykiams įvykti. Leiskime savo protui, emocijoms ir kūnui išlikti ramiems, o tuo pačiu gausiems gyvybinės energijos! Leiskime sau atsipūsti ir būti laimingesniais!

Žymės: gyvybinė energija, įvykiai, kontroliuoti gyvenimą, nemalonūs įvykiai, nesėkmės, proto ramybė, sėkmės

(balsų: 15, vidurkis: 4.93 iš 5)