Žaviuosi ryžtingais žmonėmis. Jie vienodai žavūs tiek filmuose, tiek ir gyvenime. Pripažinkime, ryžtingas žmogus turi kažką tokio, dėl ko likti jam abejingu tiesiog neįmanoma. Žaviesi arba nekenti, bet nelieki neapsisprendęs. Gal dėl to, kad ryžtingas žmogus visada apsisprendęs? Galima rasti straipsnių, kurie rašo apie ryžto naudą, bet dažnai taip ir nepasakančių nemaloniausios (bet svarbiausios!) dalies – kaip ugdyti ryžtingumą. Nieko naujo, ryžtingu gali tapti kiekvienas. Tiesa sakant, kiekvienas esame ryžtingas, bet dažnai tik tais retais atvejais, kada jau nebelieka kur trauktis tada veikiame. Kiekvienas turime šią savybę savyje. Tereikia ją „iškelti į paviršių“. Taigi, kaip aš tai darau?

Pirmas žingsnis ryžtingumo ugdyme, kaip jau paminėjau, yra apsisprendimas. Kategoriškas ir griežtas apsisprendimas ką darai ir ko ne. Nepasitikėkite savo protu – apsispręskite raštu. Surašykite visus už ir prieš ir nuspręskite ko norite. Kritiniu momentu, valiai, tikėjimui susilpnėjus pravartu šį sąrašą turėti po ranka. Jei turime kelias galimybes, kelis pasirinkimus vienoje situacijoje, tai tikslas, kad liktų tik vienas variantas. Apsisprendimas – tai savanoriškas pasirinkimų laivės atsisakymas ir savo dėmesio ir pastangų nukreipimas ties vieninteliu pasirinkimu. Protas nebežaidžia, nebeanalizuoja, nebetrukdo kada esame apsisprendę ir pasirinkę. Kodėl gi turime taip kategoriškai, netgi sakyčiau drastiškai su savimi elgtis? Gal bus kiek netikėta, bet dėl to, kad sukeltume sau skausmo. Ryžtingas žmogus nebijo skausmo, nes jis jam išsiugdęs imunitetą. Kaip priimsime sprendimus ir ryžtingai veiksime jei bijome skausmo? Kas yra baimė? Baimė yra tik jausmas, o jausmus galima suvaldyti, paleisti ar pakeisti.

Skausmas amžinai netrunka, netgi atvirkščiai, greitu laiku jis pereina į nepasitenkinimą. Ir taip pereiname prie antrojo žingsnio, tai nepasitenkinimo auginimo. Taip, jis turi augti ir didėti. Valios pastangomis turime laikytis senų įpročių, pasitenkinimo šaltinių nuošalyje. Ką mums duos augantis nepasitenkinimas? Pradės trūkinėti paskutiniai „mazgai“, kurie mus sulaikė nuo ryžtingumo. Pasiekus tam tikrą nepasitenkinimo stiprumo lygmenį, nieko kito nebeliks kaip elgtis kitaip, ieškoti pasitenkinimo kituose dalykuose. Būtent tada atsiveria galimybė veikti pagal savo pasirinkimą (apsisprendimą), kada nebevaržo pritarimo, saugumo, komforto siekimas, kada nepasitenkinimas užgožią baimę ir kitus jausmus. Tada atsiveria laisvė veikti. Veikti ryžtingai. Mano pagrindinis pastebėjimas būtų toks – kuo didesnį nepasitenkinimą jaučiu, tuo ryžtingesnis tampu.

Žymės: baimė, įpročių keitimas, jausmai, kaip apsispręsti, nepasitenkinimo galia, pasitenkinimas, ryžtingas žmogus, ryžtingumo ugdymas, skausmas

Kiekvienas vertiname savo laiką ir todėl daugiau ar mažiau planuojame. Planą sudaro tam tikri išsikelti tikslai. Jeigu tikslas yra apibrėžtas, išmatuojamas, veiksmui orientuotas, objektyvus laiko sąnaudoms, tai toks tikslas yra sumaniai iškeltas. Sumaniai iškeltą tikslą pasiekti yra lengviau, nes reikalauja mažiau disciplinos (valios pastangų) ir mažiau nuolatinio mąstymo (kadangi išsikeliant gerai apgalvojama).

Pradėkime nuo to kaip suvokiame laiką. Laikas yra resursas, kurį mes „išleidžiame“, visai kaip pinigai. Pavyzdžiui, dažnas yra apmokamas pagal valandinį tarifą. Taigi, sąlygiškai galime teigti jog  laikas yra pinigai.

Ar tuo patikėjote? Iš tiesų, laikas nėra resursas, jis negali būti „išleidžiamas“. Dar nesutikau tokio žmogaus, kuris sugebėtų „valdyti“ laiką. Kad ir ką mes darome ar nedarome, laikas teka savo vaga. Iš tikrųjų neturime absoliučiai jokios įtakos laikui.

Mąstant racionaliai kiekvienas egzistuojame tik šiuo momentu. Galime prisiminti praeitį ar įsivaizduoti ateitį, bet vis tiek mąstome ir esame dabar. Viskas ką turime yra dabartis, šis momentas. Ką aš noriu pasakyti yra tai, kad negalime įtakoti laiko tėkmės, bet galime įtakoti savo dabartį. Visi pokyčiai vyksta dabarties momente!

Taigi, logiška, kad tikslo siekimas visada vyksta dabartiniu momentu. Klaidinga nuostata, jog tikslai kuriami tam, kad kontroliuotų mūsų ateitį. Jie skirti tam, kad praturtintų mūsų dabartį. Jeigu siekiame tikslo ir jis neduoda jokios naudos dabartiniu momentu, tai šis tikslas yra nereikalingas ir beprasmis, ko pasekoje, dažniausiai tokio tikslo ir nepasiekiame.

Aiškumo dėlei pateiksiu pavyzdį. Tarkime, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebaigiame aukštojo mokslo, bet dažnai pagalvojame – kaip gerai būtų turėti aukštojo mokslo diplomą. Dirbtume sau švariame ir gražiame biure, pilname komforto ir, žinoma, daugiau uždirbtume! Taigi, užsibrėžiame tikslą – įgyti aukštojo mokslo diplomą per ateinančius keturis, penkis metus. Taip apsisprendę, kurį laiką jaučiamės laimingi, bet po kiek laiko galvoje pradeda kilti klausimai: ar esu pakankamai protingas? Ar sugebėsiu? Juk tai užtruks keturis ar penkis metus. Tai juk toks ilgas laiko tarpas. O ir matematikoje man niekada nesisekė… Sustok! Kaip tai kvaila. Tu pradedi įsivaizduoti ateities įvykius, kurie dar neįvyko ir išvis neaišku ar kada įvyks. Kad ir ką prognozuoji, tai nėra tikra, tai tik ateities lūkesčiai.

Mintimis grįžkime į dabartį. Dabar pagalvokime kaip šis išsikeltas tikslas pakeistų mūsų dabartį. Ar šis tikslas įkvepia dabarties momentu? Ar jis suteikia vilties, entuziazmo, pasitenkinimo kad šių dienų egzistuojančios problemos pasitrauks iš gyvenimo? Gerai pagalvokime kaip šis tikslas keičia mūsų dabartį ir jei nematome jokio teigiamo pokyčio dabartiniame gyvenime, vadinasi, šis tikslas yra ne mums ir išmeskime jį iš galvos.

Žmonės galvoja, kad siekti apibrėžtų tikslų nėra malonu, nes reikia didelio atsidavimo ir kančių. Toks mąstymas paruošia dirvą nesėkmei. Labiau tikėtina, kad pasieksime tikslą, kuris praturtinta dabartį, o ne remiasi lūkesčiais į ateitį. Kai siekiame tokio tikslo, turime matyti teigiamus pokyčius savo gyvenime nuo pat pradžių, kai tik pradedame jo siekti.

Žymės: ateitis, dabartis, disciplina, entuziazmas, gyvenimas, įkvėpimas, klausimai, kontroliuoti, laikas, mąstymas, mintys, pasitenkinimas, planas, pokyčiai, sumanumas, tikslai