Turiu pripažinti – dauguma klysta. Klysta dažniau nei kai kurie iš mūsų norėtume tai pripažinti. Pagalvokime. Ar dauguma žmonių iš tiesų yra laimingi? Patenkinti savo charakteriu? Ar dauguma žmonių pakankamai išmano apie pinigus ir užtektinai jų turi? Ar dauguma žmonių yra sveiki fiziškai ir psichologiškai? Ar jie gyvena prasmingą gyvenimą? Gerai apie tai pagalvokime, nes gali būti, kad vadovaujamės daugumos tiesomis. Gali būti jo priimame daugumos tiesas jų net neapgalvoję. Jeigu galvojame kaip dauguma ir elgiamės kaip dauguma, prie kokių tai rezultatų veda? Prie tokių, kuriuos turi dauguma – nepakankamai sveiki, turtingi, kupini žalingų įpročių, su charakterio trūkumais, kurie vis iš naujo pakiša koją… Ar to norime savo gyvenime?

Atėjo metas suabejoti. Suabejoti kertiniais savo įsitikinimais, mintimis, elgesiu. Suabejoti ar tai, kas transliuojama televizijos kanalais, rašoma laikraščiuose ar kalbama tarp žmonių yra tiesa. Dar daugiau, ar vertai tuo besąlygiškai tikėti? Ar verta bet kuo tikėti, ko nesi patikrinęs savo praktika? Abejonės išsklaidomos, tereikia imtis veiksmų. O, kad pradėtume imtis veiksmų – pradėkime priiminėti daug sprendimų, nes tik neapsisprendimas ir blaškymasis laiko mus ten, kur esame. Judėkime.

Pratęskime daugumos temą. Ko aš nenoriu pasakyti yra tai, kad dabar turime specialiai elgtis išskirtinai, galvoti kitaip ar panašiai. Nieko panašaus. Aš noriu pasakyti visai ką kitą. Atsiverkime. Atverkime savo protą, nes visa ko užuomazga glūdi mūsų galvose (mintyse). Visi didingi darbai, verslai, idėjos užgimsta mūsų protuose. Noriu padrąsinti, kad nėra nieko blogo galvoti kitaip, ar elgtis kitaip nei dauguma. Žinoma, visa tai turi būti grįsta aukštais moralės ir etikos principais. Natūralu ir priimtina yra abejoti tuo, ką, pavyzdžiui, aš čia rašau, bet prašau dar kartą perskaitykite pirmąją pastraipą, nes ten parašyta kai kas ypatingai svarbaus! Būti savame tikėjime ir elgtis pagal jį yra kur kas svarbiau nei sulaukti daugumos pritarimo. O daugumos (nesvarbu visuomenės ar tik aplinkinių ratelio) pasmerkimas nieko kito nereiškia tik nesugebėjimą ir nenorą mūsų suprasti ir priimti. Ar iš tiesų norime (ar mums patiems rūpi?), kad dauguma mus suprastų, ar vis dėlto galime ir be to apseiti?

Jeigu galime apseiti be kitų pritarimo, nuoširdžiai save pasveikinkime! Nuo savęs nusimetėme tokią naštą! Ką tik save palaiminome. Nuo šiol būsime dar sąmoningesnis, galėsime lengviau ir paprasčiau priiminėti sprendimus, o tai mums suteiks daug vidinio pasitenkinimo ir tai dar ne viskas. Tuo pačiu keisis mūsų išorė, materialusis ir dvasinis pasauliai… Viskas bus daug daug geriau. Dabar leidžiame sau būti turtingesniais, sveikesniais, laimingesniais nei dauguma kada bus. Valio!

Žymės: abejoti, atviras protas, charakteris, elgesys, etika, gyvenimas, Laimė, mintys, moralė, Pinigai, prasmė, pritarimas, pritarimo siekimas, sąmoningumas, sprendimai, Sveikata, tiesos

(balsų: 18, vidurkis: 4.83 iš 5)

Žmonės įvairiai supranta pozityvumą. Vieniems tai plati šypseną, kuri turi būti „užklijuota“ ant veido visą dieną, sekantiems tai vėl koks nors aplinkui šokinėjantis klounas ir šaukiantis – aš laimingas, aš laimingas! Dar kitiems kažkas dirbtino, apgaulė – dalykai neturintys nieko bendro su „realiu“ gyvenimu. Šitie „realistai“ patys smagiausi. Jie vis giriasi, kad į pasaulį žiūri realiu žvilgsniu nors iš tikrųjų vertėtų susimąstyti ir pasigilinti ar jų pasaulėvaizdis nėra paprasčiausias pesimizmas..? Gyvenimas yra gana subjektyvus, nes visus reiškinius suvokiame tik iš savo perspektyvos. To pasėkoje galime tik numanyti ką kiti žmonės galvoja, jaučia. Taip, kad savo realybę kuriame patys ir ji yra gana subjektyvi.

Mitas numeris vienas – pozityvus žmogus turi galvoti vien teigiamai nesvarbu kas atsitiktų. Nesąmonė. Žmogus turėjo, turi ir turės tiek neigiamų, tiek ir teigiamų minčių, bet galime įtakoti jų kiekį. Būtent teigiamas mintis norisi skatinti, o neigiamas paleisti.

Kaip aš suprantu pozityvumą? Pozityvumas – tai sugebėjimas kritiniu momentu nukreipti savo mintis nuo problemos prie išeities ieškojimo. Visi galime dalinti šypsenas į kairę ir į dešinę kai mums sekasi, bet ištikus nenumatytam įvykiui, nelaimei šioji šypsena nepadeda. Padeda savęs suturėjimas, savo dėmesio nukreipimas į išeitį. O išeitis visada yra. Gal ne tokia patogi ar maloni kokios norėtume, kad būtų, bet yra. Tereikia atlikti paprastą dalyką pripažinti sau – taip, man nutiko ši nelaimė, bet kaip galėčiau jos žalą sumažinti? Kokios naudos man ši nelaimė gali suteikti? Kokią pamoką išmokau ir ko daugiau nekartosiu? Tai didžiulis mąstymo kokybės šuolis. Tik laiko klausimas kada į galvą ateis konstruktyvūs sprendimai.

Apie pozityvumą aš šiandien nerašyčiau jei tai taip stipriai neįtakotų mūsų veiksmų. Negu norite būti pesimistais, kurie nieko nedaro, nes netiki jog gali kažką pakeisti? Iš tikrųjų net ne čia pesimisto neveiklumo priežastis. Jis slapta netiki ir nepasitiki savimi, bet to net pats sau nedrįsta pripažinti. Žmogus valdomas baimės yra bailys. O gal jūs priklausote „realistų“ būreliui, kurie iš tikrųjų yra tie patys pesimistai? Tai labai protingi žmonės, kurie randa „sumanų“ argumentą (kompromisą) kodėl jie negali vieno ar kito dalyko padaryti. Tai liguistai atsargūs patogų ir malonų ieškotojai, kurie taip ir nedrįsta nepažinti savęs ir savo tikrųjų galimybių. Pozityvistai (optimistai) taipogi nėra kažkuo ypatingi. Jie ir bijo, ir pyksta, bet juos lydi tikėjimas ir žinojimas, kad jie gali, todėl jiems belieka viena – veikti. Ir kas dabar sugebės paneigti jos pozityvumas „atriša“ rankas veikti?

Žymės: apgaulė, baimės, dėmesys, gyvenimas, kritinis momentas, malonumai, mąstymas, mintys, nauda, optimistai, pamokos, patogumai, perspektyva, pesimistai, pozityvumas, pyktis, realistai, realybė, subjektyvumas, sugebėjimai, veikimas

(balsų: 24, vidurkis: 5.00 iš 5)

Ką žinome apie saviugdą Lietuvoje? Kiek žmonių yra rašančių apie tai? Kokios temos yra nagrinėjamos? Kiek ir kokių turime saviugdos organizacijų? Kokie seminarai yra vedami?

Šių klausimų vedimas nusprendžiau rinkti aktyvias nuorodas į žmones, kurie rašo apie saviugdą (laimę, sėkmę, santykius, sveiką gyvenimo būdą ir kt. saviugdos sferas), organizacijas vedančias mokymus ir seminarus. Kiek man teko ieškoti niekur neradau vienos vietos kur galėčiau rasti pakankamai išsamų nuorodų sąrašą į Lietuvoje saviugdą propaguojančius asmenis ar organizacijas. Turėdamas sukaupęs nemažai aktyvių nuorodų, nusprendžiau, kad būtent pats toliau rinksiu ir skelbsiu daugelio internetinių puslapių adresus. Tikiuosi mano surinkti šaltiniai padės skaitytojams atrasti įkvepiančių žmonių, trokštamų žinių, norimų seminarų.

Šiuo metu yra paskelbta apie 80-imt aktyvių nuorodų, kurias galite rasti dešinėje svetainės pusėje, skiltyje „Saviugda Lietuvoje“. Kviečiu visus skaitytojus prisidėti prie šios mano misijos ir siųsti nuorodas (arba rašyti komentaruose). Žinau, kad dar yra daug neatrastų „perlų“ (internetinių puslapių), kuriais norėtumėte su mumis visais pasidalinti. Juk ką galite geriausio padaryti dėl jums naudingų, patinkančių minčių? Skleisti jas toliau, kad daugiau žmonių apie jas sužinotų.

Kaip galima spręsti iš aktyvių nuorodų gausos, Lietuvoje saviugda klesti. Apie tai liudija ir didžiuliai šią temą nagrinėjančių knygų skyriai knygynuose. Turime kompetetingų autorių bei akis atveriančių seminarų. Kviečiu juos atrasti, o ne tik mokytis iš tarptautinių autorių.

Žymės: Lietuva, mintys, mokymai, organizacijos, saviugda, žinios

(balsų: 5, vidurkis: 5.00 iš 5)

Kaip jau žinome, planavimas yra būtinas dalykas mūsų gyvenime. Kasdien mums kyla daugiau nei 60-imt tūkstančių minčių, bet tik nedidelė jų dalis yra ypatingai vertingos. Ar tai nauja verslo idėja, ar tai tam tikros situacijos sprendinys, ar tai naujos veiklos užuomazga, sustokime minutėlei ir užsirašykime. Būtinai. Tai gyvybiškai svarbu.

Kodėl? Dėl to jei neužsirašysime paprasčiausiai pamiršime. Leiskite paklausti, nuo ko prasideda naujas gyvenimo vingis, postūmis ar žingsnis? Nuo „šviežios“ minties, kuri mūsų galvoje dar nebuvo kilusi. Švieži mintis yra tokia pat vertinga kaip vanduo „Saharos“ dykumos viduryje.

Didžioji dalis kasdien mus aplankančių minčių kartojasi. Tai tos pačios, nieko naujo mums nepasakančios mintys. Jos tęsia mūsų esamo gyvenimo giją. Retas kuris nenori šios gijos nors šiek tiek pakreipti viena ar kita linkme.

Skaudžiausia yra kai ignoruojame šviežias mintis. Atsisakome savo proto vaisių. Mažiau skaudus yra savęs apgaudinėjimas jog tikrai vėliau ją atsiminsime ir ką nors su šia minti darysime (plėtosime toliau, imsimės veiksmų…). O iš tiesų kaip dažnai prisimename šviežią mintį? Kartą iš šimto ar rečiau? Liūdna, kad taip atsainiai žiūrime į savo mintis.

Švieži mintis gali mus bauginti, gali būti entuziazmo šaltinis, gali būti tokia, kokią reikšmę mes jai suteiksime. O ką ji mums gali duodi? Šansą. Nauja galimybę keistis. O kam keistis? Kad patirtume naujų įspūdžių, būtume laimingesni, sėkmingesni (įrašykite patys). Belieka savęs paklausti – kada pradėsime dalyvauti savo gyvenimo loterijoje ir užsirašinėti šviežias mintis?

Žymės: entuziazmas, galimybės, gyvenimas, idėjos, mintys, planavimas, rašymas, saviapgaulė, situacijos, sprendimai, verslas

(balsų: 12, vidurkis: 5.00 iš 5)