Straipsniai su žymėmis ‘mąstymas’

11
Geg

Tylos atsakas į chaosą

   Parašė: Saulius    Temos: Laimė, Savęs pažinimas, Sveikata, Sėkmė, Visi

http://www.flickr.com/photos/hape_gera/2123257808/ Ramybė, harmonija, pasitenkinimas… Įsijauskime…pasitelkime vaizduotę jog šios būsenos visada su mumis. Įsivaizduokime, kad tai mumyse, dabar. Ar tada kur nors skubėtumėme? Pavyzdžiui, kad ir skaityti šį straipsnį? Ar greitais, grubiais judesiais, išreiškiančiais nervingumą, vykdytumėte žaibišku greičiu galvoje atsirandančias mintis..? Chaosą, kurį sukuriame savo protuose galima prilyginti žalingui įpročiui. Kaip ir kiekvienas žalingas įprotis iš pirmo žvilgsnio jis malonus, patogus ir suteikiantis laimės. Deja, tos laimės tik kruopelytė. Mano giliu įsitikinimu, nuolatos gyvename triukšme, nes manome, kad taip paprasčiau, mažiau tada mąstome, o iš tiesų mąstyti nėra taip jau paprasta ir  malonu… Galima suvokti daug nemalonių dalykų. Tai nebūtų destruktyvu jei nevestų mūsų į išsiblaškymą, netvarką ir neigiamas savijautas…

Kuo daugiau laiko praleidžiu tyloje, tuo geriau suvokiu jog žmonės apskritai yra linkę būti triukšme. Išoriniame triukšme, kuris pereina į vidinį triukšmą prote, minčių pavidalu. Nuolatos kylančios, viena kitai prieštaraujančios mintys, okeanas tekantis, srūvantis plačiausia nesustabdoma vaga… Pastebėkime, žmones važinėjančius automobiliais ir garsiais klausančius muzikos. Ar manote jie tuo metu ramūs, sąmoningi žmonės? Abejoju…greičiausiai jie vengia tylos. Muzika tik padeda „chaotiškam“ protui dar labiau įsibėgėti ir nesustabdomai nešti žmogaus mintis keletu skirtingų kelių vienu metu, taip „ištaškant“ energiją ir dėmesį nereikšmingiems dalykams.

Ar tikrai žmonės vengia tylos? Tuo lengva įsitikinti, apsižvalgykime. Dažnas bėgikas bėga su ausinėmis ausyse, namie televizorius įjungtas kaip foninis triukšmas, o ką jau kalbėti apie mobiliuosius pilnus muzikos įrašų. Pastebėkime kas atsitinka, kai grįžtame namo, ar įsijungiame muziką? Ar vos tik atsiduriate vienumoje ir tyloje, kyla mintis pas ką nors išeiti? Ar galime penktadienio, šeštadienio vakarus praleisti visiškoje tyloje ir dėl to nejusti diskomforto? O gal esame vieni iš tų, kurie nuolatos prie kompiuterio klausosi muzikos? Suvokime, atsipeikėkime, mes bėgame nuo tylos, nes vengiame per tylą pažinti save!

Aš nesuprantu kaip galime būti ramūs, jei pastoviai esame triukšme. Jei neturime nė valandos per dieną ramybei ir susikaupimui į save, kuris suteikia atgaivą, palengvėjimą. Tada kam tas visas bėgimas per gyvenimą, jei nėra laiko sau..? Šio straipsnio ašis yra pati paprasčiausia - atraskime tylą iš naujo. Būkime tyloje. Jei nuolatos būname triukšme, tai reiškia jog nejaučiame savęs, nesame su savimi visu šimtu procentų! Trukdome protui būti natūralioje ramybės būsenoje. Slopiname savo galias, išblaškome dėmesį! Išjunkime muziką, pastebėkime kaip pagerės koncentracija, suvokimas, kaip keisis mūsų būsena teigiama linkme! Atsiras ramybė, harmonija ir pasitenkinimas. Bene kiekvienoje produktyvumo mokymo programoje rasime patarimą, vienu metu – vienas darbas, tai reiškia maksimali koncentracija į vieną objektą, reiškinį, jokių pašalinių trukdžių. Atsiribokime nuo visų muzikinių ir kitų triukšmų. Jei to nedarome blokuojate save ir savo potencialą. Prieš mus didžiulės produktyvumo, rezultatyvumo didinimo galimybės, pasinaudokime jomis. Prieš mus laimės šaltinis, atsigerkime iš jo!

P.s. Muzikos klausimą automobilyje sėkmingai galima pakeisti mokomųjų garso programų klausymųsi. Išnaudokime savo laiką maksimaliai naudingai, tai papildomos žinios ir išsilavinimas to paties laiko sąnaudomis. Paverskime visai tai mūsų realybe!

Žymės: , , , , , , , , , , , , , , ,

6
Rug

Pozityvumas skatina veikti

   Parašė: Saulius    Temos: Laimė, Savęs pažinimas, Sėkmė, Veiklumas, Visi

http://www.flickr.com/photos/alex-r-/3595716679/ Žmonės įvairiai supranta pozityvumą. Vieniems tai plati šypseną, kuri turi būti „užklijuota“ ant veido visą dieną, sekantiems tai vėl koks nors aplinkui šokinėjantis klounas ir šaukiantis – aš laimingas, aš laimingas! Dar kitiems kažkas dirbtino, apgaulė – dalykai neturintys nieko bendro su „realiu“ gyvenimu. Šitie „realistai“ patys smagiausi. Jie vis giriasi, kad į pasaulį žiūri realiu žvilgsniu nors iš tikrųjų vertėtų susimąstyti ir pasigilinti ar jų pasaulėvaizdis nėra paprasčiausias pesimizmas..? Gyvenimas yra gana subjektyvus, nes visus reiškinius suvokiame tik iš savo perspektyvos. To pasėkoje galime tik numanyti ką kiti žmonės galvoja, jaučia. Taip, kad savo realybę kuriame patys ir ji yra gana subjektyvi.

Mitas numeris vienas – pozityvus žmogus turi galvoti vien teigiamai nesvarbu kas atsitiktų. Nesąmonė. Žmogus turėjo, turi ir turės tiek neigiamų, tiek ir teigiamų minčių, bet galime įtakoti jų kiekį. Būtent teigiamas mintis norisi skatinti, o neigiamas paleisti.

Kaip aš suprantu pozityvumą? Pozityvumas – tai sugebėjimas kritiniu momentu nukreipti savo mintis nuo problemos prie išeities ieškojimo. Visi galime dalinti šypsenas į kairę ir į dešinę kai mums sekasi, bet ištikus nenumatytam įvykiui, nelaimei šioji šypsena nepadeda. Padeda savęs suturėjimas, savo dėmesio nukreipimas į išeitį. O išeitis visada yra. Gal ne tokia patogi ar maloni kokios norėtume, kad būtų, bet yra. Tereikia atlikti paprastą dalyką pripažinti sau – taip, man nutiko ši nelaimė, bet kaip galėčiau jos žalą sumažinti? Kokios naudos man ši nelaimė gali suteikti? Kokią pamoką išmokau ir ko daugiau nekartosiu? Tai didžiulis mąstymo kokybės šuolis. Tik laiko klausimas kada į galvą ateis konstruktyvūs sprendimai.

Apie pozityvumą aš šiandien nerašyčiau jei tai taip stipriai neįtakotų mūsų veiksmų. Negu norite būti pesimistais, kurie nieko nedaro, nes netiki jog gali kažką pakeisti? Iš tikrųjų net ne čia pesimisto neveiklumo priežastis. Jis slapta netiki ir nepasitiki savimi, bet to net pats sau nedrįsta pripažinti. Žmogus valdomas baimės yra bailys. O gal jūs priklausote „realistų“ būreliui, kurie iš tikrųjų yra tie patys pesimistai? Tai labai protingi žmonės, kurie randa „sumanų“ argumentą (kompromisą) kodėl jie negali vieno ar kito dalyko padaryti. Tai liguistai atsargūs patogų ir malonų ieškotojai, kurie taip ir nedrįsta nepažinti savęs ir savo tikrųjų galimybių. Pozityvistai (optimistai) taipogi nėra kažkuo ypatingi. Jie ir bijo, ir pyksta, bet juos lydi tikėjimas ir žinojimas, kad jie gali, todėl jiems belieka viena – veikti. Ir kas dabar sugebės paneigti jos pozityvumas „atriša“ rankas veikti?

Žymės: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

22
Rug

Kaip pasiekti užsibrėžtą tikslą

   Parašė: Saulius    Temos: Laimė, Savęs pažinimas, Sėkmė, Visi

kelias - tikslas Kiekvienas vertiname savo laiką ir todėl daugiau ar mažiau planuojame. Planą sudaro tam tikri išsikelti tikslai. Jeigu tikslas yra apibrėžtas, išmatuojamas, veiksmui orientuotas, objektyvus laiko sąnaudoms, tai toks tikslas yra sumaniai iškeltas. Sumaniai iškeltą tikslą pasiekti yra lengviau, nes reikalauja mažiau disciplinos (valios pastangų) ir mažiau nuolatinio mąstymo (kadangi išsikeliant gerai apgalvojama).

Pradėkime nuo to kaip suvokiame laiką. Laikas yra resursas, kurį mes „išleidžiame“, visai kaip pinigai. Pavyzdžiui, dažnas yra apmokamas pagal valandinį tarifą. Taigi, sąlygiškai galime teigti jog  laikas yra pinigai.

Ar tuo patikėjote? Iš tiesų, laikas nėra resursas, jis negali būti „išleidžiamas“. Dar nesutikau tokio žmogaus, kuris sugebėtų „valdyti“ laiką. Kad ir ką mes darome ar nedarome, laikas teka savo vaga. Iš tikrųjų neturime absoliučiai jokios įtakos laikui.

Mąstant racionaliai kiekvienas egzistuojame tik šiuo momentu. Galime prisiminti praeitį ar įsivaizduoti ateitį, bet vis tiek mąstome ir esame dabar. Viskas ką turime yra dabartis, šis momentas. Ką aš noriu pasakyti yra tai, kad negalime įtakoti laiko tėkmės, bet galime įtakoti savo dabartį. Visi pokyčiai vyksta dabarties momente!

Taigi, logiška, kad tikslo siekimas visada vyksta dabartiniu momentu. Klaidinga nuostata, jog tikslai kuriami tam, kad kontroliuotų mūsų ateitį. Jie skirti tam, kad praturtintų mūsų dabartį. Jeigu siekiame tikslo ir jis neduoda jokios naudos dabartiniu momentu, tai šis tikslas yra nereikalingas ir beprasmis, ko pasekoje, dažniausiai tokio tikslo ir nepasiekiame.

Aiškumo dėlei pateiksiu pavyzdį. Tarkime, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebaigiame aukštojo mokslo, bet dažnai pagalvojame – kaip gerai būtų turėti aukštojo mokslo diplomą. Dirbtume sau švariame ir gražiame biure, pilname komforto ir, žinoma, daugiau uždirbtume! Taigi, užsibrėžiame tikslą – įgyti aukštojo mokslo diplomą per ateinančius keturis, penkis metus. Taip apsisprendę, kurį laiką jaučiamės laimingi, bet po kiek laiko galvoje pradeda kilti klausimai: ar esu pakankamai protingas? Ar sugebėsiu? Juk tai užtruks keturis ar penkis metus. Tai juk toks ilgas laiko tarpas. O ir matematikoje man niekada nesisekė… Sustok! Kaip tai kvaila. Tu pradedi įsivaizduoti ateities įvykius, kurie dar neįvyko ir išvis neaišku ar kada įvyks. Kad ir ką prognozuoji, tai nėra tikra, tai tik ateities lūkesčiai.

Mintimis grįžkime į dabartį. Dabar pagalvokime kaip šis išsikeltas tikslas pakeistų mūsų dabartį. Ar šis tikslas įkvepia dabarties momentu? Ar jis suteikia vilties, entuziazmo, pasitenkinimo kad šių dienų egzistuojančios problemos pasitrauks iš gyvenimo? Gerai pagalvokime kaip šis tikslas keičia mūsų dabartį ir jei nematome jokio teigiamo pokyčio dabartiniame gyvenime, vadinasi, šis tikslas yra ne mums ir išmeskime jį iš galvos.

Žmonės galvoja, kad siekti apibrėžtų tikslų nėra malonu, nes reikia didelio atsidavimo ir kančių. Toks mąstymas paruošia dirvą nesėkmei. Labiau tikėtina, kad pasieksime tikslą, kuris praturtinta dabartį, o ne remiasi lūkesčiais į ateitį. Kai siekiame tokio tikslo, turime matyti teigiamus pokyčius savo gyvenime nuo pat pradžių, kai tik pradedame jo siekti.

Žymės: , , , , , , , , , , , , , , ,