Baimė. Ši emocija yra tokia stipri, kad neišvengiamai daro didžiulį poveikį mūsų gyvenimui. Kiekvienas su ja susiduriame kasdien, o ką apie ją žinome? Dažniausiai nieko konkretaus. Taip jau yra, labiausia bijome tų dalykų, kurių nesame pažinę, neišskiriant ir pačios baimės savaime. Taip susigyvename su savo baimėmis, kad jų pradedame nepastebėti (nereiškia jog neriboja), neigti, iškreipti tai, ką jaučiame, matome. Baimės prigimtinė pareiga yra mus apsaugoti nuo pavojų, nelaimių. Baimė – tai mūsų asmens sargybinis, kuris visada su mumis, 24 valandas per parą. Žinoma, šaunu turėti tokį ištikimą ir patikimą asmens sargybinį, bet baimė turi „bjaurią“ ydą – jei ji nėra sąmoningai nuolatos prižiūrima, žabojama, tai plečiasi iki begalybės, kol tampame visiškai jos apsėsti, o tai veda į absoliutų paklusnumą jai.

Tai yra priežastis kodėl žmonėse tiek daug baimių ir kompleksų. Žmonės tiesiog nesitvarko su savo baimėmis. Dažnu atveju jų nepastebi ir nenori pastebėti, taip save stumia į sau pavojingą padėtį. Džiugi žinia yra tokia, kad šį nežinojimą ir apsileidimą galima išspręsti. Pradėsime nuo to, kad išsiaiškinsime kas slypi už visų baimių. Taigi, kas slepiasi už visų baimių? Kokią yra visų baimių šaknis? Baimės šaknis sako, kad nesusitvarkysime su tuo, kas mums atsitiks gyvenime. Galbūt tikėjaisi ko kito, bet tai yra, kas yra. Gana lengva yra įrodyti jog ši baimė neturi savyje tvirto prado. Pagalvokime, su kuriomis situacijomis gyvenime nesusitvarkėme? Taip, žinau, turėjo būti velniškai sunkių momentų! Galbūt jautėmės visišku pralaimėtoju, sugniuždytu ir nelaimėliu, bet išgyvenome. Turiu džiugią žinią, iki šio momento susitvarkėme su visomis savo gyvenimo situacijomis. Viską įveikėme ir dabar esame čia, kur esame. Alsuoji, reiškia gyveni, vien ši fiziologinė funkcija sako, kad esi laimėtojas, kuris susitvarko. Iš to galime daryti išvadą, kad net baimės šaknis tėra nepagrįsta iliuzija, o ką jau kalbėti apie kitas baimes kilusias iš jos.

Atėjo metas nuspręsti ar ir toliau nekreipsime dėmesio į savo baimes, apsimesime esą silpni ir nepajėgūs su jomis susitvarkyti, ar vis dėl to imsimės konkrečių veiksmų, kad pažabotume savo baimes. Taigi, nuo šiol, kai santykiai strigs ir nežinosime ką daryti, ką sau sakysime? Aš susidorosiu. Kai finansiniai nepritekliai pradės kamuoti? Aš susidorosiu. Kai jausimės vienišais, paliktais ir pralaimėjusiais? Aš susidorosiu! Nuolat tai sau kartokime tol, kol tai taps „krauju tekančiu mūsų venose“. Perprogramuokime save pozityviais, stiprinančiais teiginiais ir tuo pačiu auginkime pasitikėjimą savimi. Anksčiau ar vėliau, pasitikėjimas savimi taps toks aukštas jog sau sakysime – kad ir kas nutiks, aš susidorosiu. Be pasitikėjimo savimi sunku išdrįsti pažvelgti į savo baimes, o tuo labiau per jas perlipti.

Dabar įgysime šiek tiek daugiau žinių apie baimes. Pagal Susan’ą (žiūr. „Šaltiniai“) yra penki nepajudinami postulatai apibrėžiantys kiekvieną baimę. Penkios aksiomos, kurių žinojimas yra kritiškas norint geriau suprasti baimės emociją. Štai jos:

1. Kol augsi (tobulėsi) baimė niekada nepasitrauks. Iš pirmo įspūdžio, tai gali nuliūdinti, kad baimė galutinai niekada mūsų nepaliks. Iš kitos pusės mums daugiau nebereikia jaudintis dėl to, kad baimės krisleliai vis dar su mumis. Mums nebereikia kovoti ir bereikalingai eikvoti energiją. Tegul nerimas palieka, o ramybė aplanko.

2. Vienintelis būdas atsikratyti baimės – padaryti tai, ko bijome. Tai intuityvu! Galime ieškoti begalės aplinkkelių ir pasiteisinimų, bet tiesiausias ir trumpiausias kelias eiti ir padaryti!

3. Vienintelis būdas pasijusti geriau – eiti ir padaryti tai! Palengvėjimas ir pasitenkinimas garantuoti.

4. Kiekvienas bijome sau nepažįstamoje situacijose. Nėra žmonių be baimės. Nebent psichiatrinėje ligoninėje galima tokių atrasti, bet jie dėl to ten ir yra. Visi gyvename baimėse. Tai mus vienija, tegul šis suvokimas padeda lengviau eiti per baimes. Piktai nesijuokime iš kitų žmonių baimių, padėkime jiems perlipti per jų pačių baimes. Laimėsite abu, tu – žmogaus pagarbą, o žmogus – palengvėjimą.

5. Baimės įveikimas mažiau gąsdina, nei baimė jog esame bejėgiai tai padaryti. Prisimenate tą būseną, kai jautėtės bejėgis, išsunktas ir lygtais kažkieno nuskriaustas? Ši būsena siurbia mūsų energiją, o baimės įveikimas ją sugrąžina. Jei pritrūkome jėgų, sustokime, apsižvalgykime ir suvokime su kuria baime nesitvarkome.

Išdrįskime pažvelgti į savo baimes atviromis akimis, jos neturi savyje galios, jos negali mūsų sulaikyti. Tik mes ir dar kartą mes nusprendžiame, kad jos stipresnės už mus. Nekurkime dar daugiau iliuzijų ir taip pilname iliuzijų pasaulyje. Įveikėme jau per daug baimių, kad iškilus naujai vėl pasiduotume ar pagal ją spręstume apie savo galimybių ribas. Išdrįskime!

Šaltiniai:

Susan Jeffers, Ph.D. „Feel the Fear and Do It Anyway“

Žymės: apsileidimas, baimė, baimės įveikimas, baimės prigimtis, baimės šaknis, drąsa, emocijos, energija, gyvenimas, kompleksai, nežinojimas

(balsų: 12, vidurkis: 4.67 iš 5)

Nori turėti daugiau draugų? Keiskis. Nori daugiau pinigų? Keiskis. Nori būti laimingesnis? Keiskis. Nori būti sveikesnis? Keiskis. Kiekvienas noras simbolizuoja trūkumą savyje ar išorėje. Juk nesame tobuli, o gal? Kiekvienas noras sako mums – keiskis, bet mes ne tai norime girdėti. Mūsų norai juk kitokie?

Kol esi gyvas, gyvuoja ir priešprieša tarp noro palikti viską taip, kaip yra ir noro keistis, išpildyti taip trokštamus norus. Pirmasis noras suteikia taip norimo saugumo ir žinojimo, antrasis, neša savyje nežinią, bet žada naujų įspūdžių, atradimų. Kvapą gniaužanti kova užverda mūsų galvose vos tik prabudus. Mintys pradeda tekėti neišsenkančia srove. Kontekstas skiriasi, bet iš esmės sprendžiamas vienas klausimas – keistis ar nesikeisti? Pasielgti taip pat, ar kitaip. Jeigu tam leidžiame įvykti – atsisveikiname su vidine ramybe.

Norime lengvo ir paprasto būdo, metodo, technikos. Sutinkame už tai mokėti pinigus, didelius pinigus. Slapta viliamės jog tai palaikys mūsų iliuziją jog keistis nereikės. Jog gyvensime taip pat, su tomis pačiomis mintimis, veiksmas ir turėsime kažką kitą nei turime. Nueini, o tau sako – reikės keistis. Tai bent naujiena! Žinoma, tu jau tai žinai, bet ar paklausei savęs – kas už viso to slypi?

Aš tau pasakysiu kas už viso to slypi. Už to slypi noras turėti viską. Turėti tai, ką turi dabar ir dar daugiau. Koks gobšumas! Sunku susitaikyti su mintimi, kad norint kažką gauti, reikia atiduoti, paleisti, netekti…tokie jau dėsniai valdo mūsų gyvenimus! Viena ranka imi, kita atiduodi. Įvyksta mainai – pokytis. Paprasta.

Visa tai gražu, kai žiūrime iš šalies ir visai kas kita, kai atsigręžiame į save, tai tampa asmeniška. Taip asmeniška, kad visaip pradedame neigti, teisintis, išsisukinėti. Gana. Grįžkime į pradžią, į saviugdos šaknis. Ištarkime sau – noriu keistis. Nuo to turi prasidėti kiekvieno norinčiojo pažinti save kelias. Noriu keistis. Tegul šie žodžiai būna burtažodis, kuris sukuria norimus pokyčius gyvenime. Mes tam sutverti, tokia jau mūsų prigimtinis, norime keistis tad keiskimės.

Žymės: atiduoti, dalintis, gobšumas, gyvenimas, keisti save, keistis, norai, paleisti, pokytis, Savęs pažinimas, vidinė ramybė

(balsų: 13, vidurkis: 5.00 iš 5)

Turiu pripažinti – dauguma klysta. Klysta dažniau nei kai kurie iš mūsų norėtume tai pripažinti. Pagalvokime. Ar dauguma žmonių iš tiesų yra laimingi? Patenkinti savo charakteriu? Ar dauguma žmonių pakankamai išmano apie pinigus ir užtektinai jų turi? Ar dauguma žmonių yra sveiki fiziškai ir psichologiškai? Ar jie gyvena prasmingą gyvenimą? Gerai apie tai pagalvokime, nes gali būti, kad vadovaujamės daugumos tiesomis. Gali būti jo priimame daugumos tiesas jų net neapgalvoję. Jeigu galvojame kaip dauguma ir elgiamės kaip dauguma, prie kokių tai rezultatų veda? Prie tokių, kuriuos turi dauguma – nepakankamai sveiki, turtingi, kupini žalingų įpročių, su charakterio trūkumais, kurie vis iš naujo pakiša koją… Ar to norime savo gyvenime?

Atėjo metas suabejoti. Suabejoti kertiniais savo įsitikinimais, mintimis, elgesiu. Suabejoti ar tai, kas transliuojama televizijos kanalais, rašoma laikraščiuose ar kalbama tarp žmonių yra tiesa. Dar daugiau, ar vertai tuo besąlygiškai tikėti? Ar verta bet kuo tikėti, ko nesi patikrinęs savo praktika? Abejonės išsklaidomos, tereikia imtis veiksmų. O, kad pradėtume imtis veiksmų – pradėkime priiminėti daug sprendimų, nes tik neapsisprendimas ir blaškymasis laiko mus ten, kur esame. Judėkime.

Pratęskime daugumos temą. Ko aš nenoriu pasakyti yra tai, kad dabar turime specialiai elgtis išskirtinai, galvoti kitaip ar panašiai. Nieko panašaus. Aš noriu pasakyti visai ką kitą. Atsiverkime. Atverkime savo protą, nes visa ko užuomazga glūdi mūsų galvose (mintyse). Visi didingi darbai, verslai, idėjos užgimsta mūsų protuose. Noriu padrąsinti, kad nėra nieko blogo galvoti kitaip, ar elgtis kitaip nei dauguma. Žinoma, visa tai turi būti grįsta aukštais moralės ir etikos principais. Natūralu ir priimtina yra abejoti tuo, ką, pavyzdžiui, aš čia rašau, bet prašau dar kartą perskaitykite pirmąją pastraipą, nes ten parašyta kai kas ypatingai svarbaus! Būti savame tikėjime ir elgtis pagal jį yra kur kas svarbiau nei sulaukti daugumos pritarimo. O daugumos (nesvarbu visuomenės ar tik aplinkinių ratelio) pasmerkimas nieko kito nereiškia tik nesugebėjimą ir nenorą mūsų suprasti ir priimti. Ar iš tiesų norime (ar mums patiems rūpi?), kad dauguma mus suprastų, ar vis dėlto galime ir be to apseiti?

Jeigu galime apseiti be kitų pritarimo, nuoširdžiai save pasveikinkime! Nuo savęs nusimetėme tokią naštą! Ką tik save palaiminome. Nuo šiol būsime dar sąmoningesnis, galėsime lengviau ir paprasčiau priiminėti sprendimus, o tai mums suteiks daug vidinio pasitenkinimo ir tai dar ne viskas. Tuo pačiu keisis mūsų išorė, materialusis ir dvasinis pasauliai… Viskas bus daug daug geriau. Dabar leidžiame sau būti turtingesniais, sveikesniais, laimingesniais nei dauguma kada bus. Valio!

Žymės: abejoti, atviras protas, charakteris, elgesys, etika, gyvenimas, Laimė, mintys, moralė, Pinigai, prasmė, pritarimas, pritarimo siekimas, sąmoningumas, sprendimai, Sveikata, tiesos

(balsų: 18, vidurkis: 4.83 iš 5)

Su niekuo nėra taip sunku kalbėtis kaip su savo sąžine. Kaip jau žinote, žmogus iš prigimties nemėgsta sunkumų, todėl sąžinė jo namuose retas svečias. Aukščiausia savi-apgaulės forma ir iliuzija, kurioje žmogus gali gyventi yra taip lyg sąžinė net neegzistuotų. Išties, kam ta sąžinė jei su ja taip sunku? Kam tas vidinis patarinėjantis balsas ką daryti? Juk yra televizija, kuri gali tau „patarti“ ką vartoti ir į ką tikėti. Juk aplink pilna pažįstamų, draugų, giminių, kurie tau gali duoti dešimtimis „gerų“ patarimų kaip gyventi, kuo užsiimti, į ką tikėti, su kuo draugauti ir net ką mylėti. Kam dar vienas patarėjas?

Sąžinė ne šiaip sau patarėjas, tai vidinis balsas, kuris labiausiai suinteresuotas tavo gerove, sklindantis iš tavo esybės gelmių. Tai balsas kalbantis apie tave ir tau. Tai pats geriausias draugas kokį gali turėti. Jis tau niekada nemeluos ir tu jo niekada neapgausi – iš čia kyla tas sunkumas širdyje. Tu išgirsi tiesą, kuri gali būti labai nemaloni. Gali sužinoti, kad nesi toks stiprus, koks galvojai esąs, nesi toks doras, koks galvojai esąs, kad tavo vertybės visai kitos nei deklaravai sau ir kitiems…tai gali išmušti atrodytų tvirtu buvusį pagrindą iš po kojų. Suklupęs gali keltis, bet tai bus sunku ir gali užtrukti. Už tai siūlomas savęs pažinimas tikrąją šių žodžių prasme. Ar verta – spręsti tau.

Žinoma, visada gali rinktis. Gali spjauti į savo vidinį balsą, kaip daug kas yra padaręs ir leisti savo dienas, pavyzdžiui, baruose. Gerti pilnus bokalus „tauraus“ gėrimo ir juoktis iš šių rašliavų. Tik nebandyk savęs apgauti, kad taip tau pavyks paskandinti savo sąžinės balsą. Pilni barai tokių naivuolių, bandančių skandinti savo sąžinę, deja, jie visada pirmiau už sąžinę paskęsta… Taigi, sąžinė gali būti tiek tavo geriausias draugas, tiek ir pikčiausias tavo priešas.

Visgi jeigu renkiesi eiti išvien su sąžine per gyvenimą, tada pradėk kalbėtis su savo sąžine. Ji pasiekiama per vidinį balsą ir kas geriausia jos gali klausti bet ko. Kuo kokybiškesnius (labiau apgalvotus) ir nuoširdesnius klausimus užduosi, tuo geresnius ir atsakymus gausi. Jei nežinai nuo ko pradėti, duosiu tau keletą pavyzdinių klausimų:

Ko aš iš tikrųjų noriu gyvenime?

Ar šiandien atlikau viską, ką galėjau atlikti?

Ar vadovaujuosi savo ar kitų nuomonę?

Ar tęsiu žodį sau?

Ar sakau tiesą sau ir kitiems?

Ar tikrai kalbu tai, ką galvoju?

Kuo aš iš tikrųjų tikiu?

Padaryk tai savo kasdiene tradicija – pakalbėk su savo sąžine. Skirk tam vos 15-30 minučių ir tai bus geriausia ką gali padaryti dėl savęs. Sustiprės intuicija, pradės aiškėti ko tu iš tikrųjų nori, vis rečiau iškils amžinas klausimas  – ką daryti, atrasi stiprybę savyje, savo žinojimą (ne tik nuomonę), o ką jau kalbėti apie į visas puses nuo tavęs  sklindantį  nuoširdumą, tikėjimą ir pakilumą…patirk tai!

Žymės: atsakymai, gerovė, gyvenimas, klausimai, kokybiškas gyvenimas, nuoširdumas, patarimai, sąžinė, stiprybė, tikėjimas, tikrieji norai, vertybės, vidinis balsas

(balsų: 13, vidurkis: 5.00 iš 5)