Ramybė, harmonija, pasitenkinimas… Įsijauskime…pasitelkime vaizduotę jog šios būsenos visada su mumis. Įsivaizduokime, kad tai mumyse, dabar. Ar tada kur nors skubėtumėme? Pavyzdžiui, kad ir skaityti šį straipsnį? Ar greitais, grubiais judesiais, išreiškiančiais nervingumą, vykdytumėte žaibišku greičiu galvoje atsirandančias mintis..? Chaosą, kurį sukuriame savo protuose galima prilyginti žalingui įpročiui. Kaip ir kiekvienas žalingas įprotis iš pirmo žvilgsnio jis malonus, patogus ir suteikiantis laimės. Deja, tos laimės tik kruopelytė. Mano giliu įsitikinimu, nuolatos gyvename triukšme, nes manome, kad taip paprasčiau, mažiau tada mąstome, o iš tiesų mąstyti nėra taip jau paprasta ir  malonu… Galima suvokti daug nemalonių dalykų. Tai nebūtų destruktyvu jei nevestų mūsų į išsiblaškymą, netvarką ir neigiamas savijautas…

Kuo daugiau laiko praleidžiu tyloje, tuo geriau suvokiu jog žmonės apskritai yra linkę būti triukšme. Išoriniame triukšme, kuris pereina į vidinį triukšmą prote, minčių pavidalu. Nuolatos kylančios, viena kitai prieštaraujančios mintys, okeanas tekantis, srūvantis plačiausia nesustabdoma vaga… Pastebėkime, žmones važinėjančius automobiliais ir garsiais klausančius muzikos. Ar manote jie tuo metu ramūs, sąmoningi žmonės? Abejoju…greičiausiai jie vengia tylos. Muzika tik padeda „chaotiškam“ protui dar labiau įsibėgėti ir nesustabdomai nešti žmogaus mintis keletu skirtingų kelių vienu metu, taip „ištaškant“ energiją ir dėmesį nereikšmingiems dalykams.

Ar tikrai žmonės vengia tylos? Tuo lengva įsitikinti, apsižvalgykime. Dažnas bėgikas bėga su ausinėmis ausyse, namie televizorius įjungtas kaip foninis triukšmas, o ką jau kalbėti apie mobiliuosius pilnus muzikos įrašų. Pastebėkime kas atsitinka, kai grįžtame namo, ar įsijungiame muziką? Ar vos tik atsiduriate vienumoje ir tyloje, kyla mintis pas ką nors išeiti? Ar galime penktadienio, šeštadienio vakarus praleisti visiškoje tyloje ir dėl to nejusti diskomforto? O gal esame vieni iš tų, kurie nuolatos prie kompiuterio klausosi muzikos? Suvokime, atsipeikėkime, mes bėgame nuo tylos, nes vengiame per tylą pažinti save!

Aš nesuprantu kaip galime būti ramūs, jei pastoviai esame triukšme. Jei neturime nė valandos per dieną ramybei ir susikaupimui į save, kuris suteikia atgaivą, palengvėjimą. Tada kam tas visas bėgimas per gyvenimą, jei nėra laiko sau..? Šio straipsnio ašis yra pati paprasčiausia - atraskime tylą iš naujo. Būkime tyloje. Jei nuolatos būname triukšme, tai reiškia jog nejaučiame savęs, nesame su savimi visu šimtu procentų! Trukdome protui būti natūralioje ramybės būsenoje. Slopiname savo galias, išblaškome dėmesį! Išjunkime muziką, pastebėkime kaip pagerės koncentracija, suvokimas, kaip keisis mūsų būsena teigiama linkme! Atsiras ramybė, harmonija ir pasitenkinimas. Bene kiekvienoje produktyvumo mokymo programoje rasime patarimą, vienu metu – vienas darbas, tai reiškia maksimali koncentracija į vieną objektą, reiškinį, jokių pašalinių trukdžių. Atsiribokime nuo visų muzikinių ir kitų triukšmų. Jei to nedarome blokuojate save ir savo potencialą. Prieš mus didžiulės produktyvumo, rezultatyvumo didinimo galimybės, pasinaudokime jomis. Prieš mus laimės šaltinis, atsigerkime iš jo!

P.s. Muzikos klausimą automobilyje sėkmingai galima pakeisti mokomųjų garso programų klausymųsi. Išnaudokime savo laiką maksimaliai naudingai, tai papildomos žinios ir išsilavinimas to paties laiko sąnaudomis. Paverskime visai tai mūsų realybe!

Žymės: baimė, būsenos, chaosas, dėmesys, energija, harmonija, įpročiai, koncentracija, mąstymas, muzika, pasitenkinimas, protas, ramybė, suvokimas, triukšmas, tyla

Baimė. Ši emocija yra tokia stipri, kad neišvengiamai daro didžiulį poveikį mūsų gyvenimui. Kiekvienas su ja susiduriame kasdien, o ką apie ją žinome? Dažniausiai nieko konkretaus. Taip jau yra, labiausia bijome tų dalykų, kurių nesame pažinę, neišskiriant ir pačios baimės savaime. Taip susigyvename su savo baimėmis, kad jų pradedame nepastebėti (nereiškia jog neriboja), neigti, iškreipti tai, ką jaučiame, matome. Baimės prigimtinė pareiga yra mus apsaugoti nuo pavojų, nelaimių. Baimė – tai mūsų asmens sargybinis, kuris visada su mumis, 24 valandas per parą. Žinoma, šaunu turėti tokį ištikimą ir patikimą asmens sargybinį, bet baimė turi „bjaurią“ ydą – jei ji nėra sąmoningai nuolatos prižiūrima, žabojama, tai plečiasi iki begalybės, kol tampame visiškai jos apsėsti, o tai veda į absoliutų paklusnumą jai.

Tai yra priežastis kodėl žmonėse tiek daug baimių ir kompleksų. Žmonės tiesiog nesitvarko su savo baimėmis. Dažnu atveju jų nepastebi ir nenori pastebėti, taip save stumia į sau pavojingą padėtį. Džiugi žinia yra tokia, kad šį nežinojimą ir apsileidimą galima išspręsti. Pradėsime nuo to, kad išsiaiškinsime kas slypi už visų baimių. Taigi, kas slepiasi už visų baimių? Kokią yra visų baimių šaknis? Baimės šaknis sako, kad nesusitvarkysime su tuo, kas mums atsitiks gyvenime. Galbūt tikėjaisi ko kito, bet tai yra, kas yra. Gana lengva yra įrodyti jog ši baimė neturi savyje tvirto prado. Pagalvokime, su kuriomis situacijomis gyvenime nesusitvarkėme? Taip, žinau, turėjo būti velniškai sunkių momentų! Galbūt jautėmės visišku pralaimėtoju, sugniuždytu ir nelaimėliu, bet išgyvenome. Turiu džiugią žinią, iki šio momento susitvarkėme su visomis savo gyvenimo situacijomis. Viską įveikėme ir dabar esame čia, kur esame. Alsuoji, reiškia gyveni, vien ši fiziologinė funkcija sako, kad esi laimėtojas, kuris susitvarko. Iš to galime daryti išvadą, kad net baimės šaknis tėra nepagrįsta iliuzija, o ką jau kalbėti apie kitas baimes kilusias iš jos.

Atėjo metas nuspręsti ar ir toliau nekreipsime dėmesio į savo baimes, apsimesime esą silpni ir nepajėgūs su jomis susitvarkyti, ar vis dėl to imsimės konkrečių veiksmų, kad pažabotume savo baimes. Taigi, nuo šiol, kai santykiai strigs ir nežinosime ką daryti, ką sau sakysime? Aš susidorosiu. Kai finansiniai nepritekliai pradės kamuoti? Aš susidorosiu. Kai jausimės vienišais, paliktais ir pralaimėjusiais? Aš susidorosiu! Nuolat tai sau kartokime tol, kol tai taps „krauju tekančiu mūsų venose“. Perprogramuokime save pozityviais, stiprinančiais teiginiais ir tuo pačiu auginkime pasitikėjimą savimi. Anksčiau ar vėliau, pasitikėjimas savimi taps toks aukštas jog sau sakysime – kad ir kas nutiks, aš susidorosiu. Be pasitikėjimo savimi sunku išdrįsti pažvelgti į savo baimes, o tuo labiau per jas perlipti.

Dabar įgysime šiek tiek daugiau žinių apie baimes. Pagal Susan’ą (žiūr. „Šaltiniai“) yra penki nepajudinami postulatai apibrėžiantys kiekvieną baimę. Penkios aksiomos, kurių žinojimas yra kritiškas norint geriau suprasti baimės emociją. Štai jos:

1. Kol augsi (tobulėsi) baimė niekada nepasitrauks. Iš pirmo įspūdžio, tai gali nuliūdinti, kad baimė galutinai niekada mūsų nepaliks. Iš kitos pusės mums daugiau nebereikia jaudintis dėl to, kad baimės krisleliai vis dar su mumis. Mums nebereikia kovoti ir bereikalingai eikvoti energiją. Tegul nerimas palieka, o ramybė aplanko.

2. Vienintelis būdas atsikratyti baimės – padaryti tai, ko bijome. Tai intuityvu! Galime ieškoti begalės aplinkkelių ir pasiteisinimų, bet tiesiausias ir trumpiausias kelias eiti ir padaryti!

3. Vienintelis būdas pasijusti geriau – eiti ir padaryti tai! Palengvėjimas ir pasitenkinimas garantuoti.

4. Kiekvienas bijome sau nepažįstamoje situacijose. Nėra žmonių be baimės. Nebent psichiatrinėje ligoninėje galima tokių atrasti, bet jie dėl to ten ir yra. Visi gyvename baimėse. Tai mus vienija, tegul šis suvokimas padeda lengviau eiti per baimes. Piktai nesijuokime iš kitų žmonių baimių, padėkime jiems perlipti per jų pačių baimes. Laimėsite abu, tu – žmogaus pagarbą, o žmogus – palengvėjimą.

5. Baimės įveikimas mažiau gąsdina, nei baimė jog esame bejėgiai tai padaryti. Prisimenate tą būseną, kai jautėtės bejėgis, išsunktas ir lygtais kažkieno nuskriaustas? Ši būsena siurbia mūsų energiją, o baimės įveikimas ją sugrąžina. Jei pritrūkome jėgų, sustokime, apsižvalgykime ir suvokime su kuria baime nesitvarkome.

Išdrįskime pažvelgti į savo baimes atviromis akimis, jos neturi savyje galios, jos negali mūsų sulaikyti. Tik mes ir dar kartą mes nusprendžiame, kad jos stipresnės už mus. Nekurkime dar daugiau iliuzijų ir taip pilname iliuzijų pasaulyje. Įveikėme jau per daug baimių, kad iškilus naujai vėl pasiduotume ar pagal ją spręstume apie savo galimybių ribas. Išdrįskime!

Šaltiniai:

Susan Jeffers, Ph.D. „Feel the Fear and Do It Anyway“

Žymės: apsileidimas, baimė, baimės įveikimas, baimės prigimtis, baimės šaknis, drąsa, emocijos, energija, gyvenimas, kompleksai, nežinojimas

Žaviuosi ryžtingais žmonėmis. Jie vienodai žavūs tiek filmuose, tiek ir gyvenime. Pripažinkime, ryžtingas žmogus turi kažką tokio, dėl ko likti jam abejingu tiesiog neįmanoma. Žaviesi arba nekenti, bet nelieki neapsisprendęs. Gal dėl to, kad ryžtingas žmogus visada apsisprendęs? Galima rasti straipsnių, kurie rašo apie ryžto naudą, bet dažnai taip ir nepasakančių nemaloniausios (bet svarbiausios!) dalies – kaip ugdyti ryžtingumą. Nieko naujo, ryžtingu gali tapti kiekvienas. Tiesa sakant, kiekvienas esame ryžtingas, bet dažnai tik tais retais atvejais, kada jau nebelieka kur trauktis tada veikiame. Kiekvienas turime šią savybę savyje. Tereikia ją „iškelti į paviršių“. Taigi, kaip aš tai darau?

Pirmas žingsnis ryžtingumo ugdyme, kaip jau paminėjau, yra apsisprendimas. Kategoriškas ir griežtas apsisprendimas ką darai ir ko ne. Nepasitikėkite savo protu – apsispręskite raštu. Surašykite visus už ir prieš ir nuspręskite ko norite. Kritiniu momentu, valiai, tikėjimui susilpnėjus pravartu šį sąrašą turėti po ranka. Jei turime kelias galimybes, kelis pasirinkimus vienoje situacijoje, tai tikslas, kad liktų tik vienas variantas. Apsisprendimas – tai savanoriškas pasirinkimų laivės atsisakymas ir savo dėmesio ir pastangų nukreipimas ties vieninteliu pasirinkimu. Protas nebežaidžia, nebeanalizuoja, nebetrukdo kada esame apsisprendę ir pasirinkę. Kodėl gi turime taip kategoriškai, netgi sakyčiau drastiškai su savimi elgtis? Gal bus kiek netikėta, bet dėl to, kad sukeltume sau skausmo. Ryžtingas žmogus nebijo skausmo, nes jis jam išsiugdęs imunitetą. Kaip priimsime sprendimus ir ryžtingai veiksime jei bijome skausmo? Kas yra baimė? Baimė yra tik jausmas, o jausmus galima suvaldyti, paleisti ar pakeisti.

Skausmas amžinai netrunka, netgi atvirkščiai, greitu laiku jis pereina į nepasitenkinimą. Ir taip pereiname prie antrojo žingsnio, tai nepasitenkinimo auginimo. Taip, jis turi augti ir didėti. Valios pastangomis turime laikytis senų įpročių, pasitenkinimo šaltinių nuošalyje. Ką mums duos augantis nepasitenkinimas? Pradės trūkinėti paskutiniai „mazgai“, kurie mus sulaikė nuo ryžtingumo. Pasiekus tam tikrą nepasitenkinimo stiprumo lygmenį, nieko kito nebeliks kaip elgtis kitaip, ieškoti pasitenkinimo kituose dalykuose. Būtent tada atsiveria galimybė veikti pagal savo pasirinkimą (apsisprendimą), kada nebevaržo pritarimo, saugumo, komforto siekimas, kada nepasitenkinimas užgožią baimę ir kitus jausmus. Tada atsiveria laisvė veikti. Veikti ryžtingai. Mano pagrindinis pastebėjimas būtų toks – kuo didesnį nepasitenkinimą jaučiu, tuo ryžtingesnis tampu.

Žymės: baimė, įpročių keitimas, jausmai, kaip apsispręsti, nepasitenkinimo galia, pasitenkinimas, ryžtingas žmogus, ryžtingumo ugdymas, skausmas

Kaip pradedate darbo dieną? Kavos ar arbatos puodeliu ir nereikšmingais pokalbiais? O gal Jūs esate informacijos „kaupėjas“ ir pradedate darbo dieną nuo naujienų portalų antraščių skaitymo? Bet kuriuo atveju vardan jūsų pačių tikiuosi taip nesielgiate.

Daugybę kartų esu patyręs jog darbo dienos pradžia atsiliepia visai darbo dienai. Tai kaip katalizatorius. Jei tingiai pradedi, tai ir būsi tingus visą dieną. Jei pradedi nuo pramogų, tai nuolat jomis ir bandysi prasiblaškyti dienos bėgyje. Jei pradedi dieną nuo smulkmenų, tai tikėtina jog svarbiausi darbai liks nepadaryti.

Kas atsitinka, kai ateiname ir atsisėdame į savo darbo vietą? Mes užmirštame kodėl čia atėjome. Užmirštame mūsų ilgalaikius tikslus ir viziją. Esamuoju momentu dingsta mūsų idealai ir matome tik sunkias užduotis, kurių bijome imtis. Matome nuobodžias užduotis. Matome tai ir bandome pasislėpti, atitrūkti ar atsiriboti. Taip „iškovojame“ dar vieną dieną. Atidedame svajonių išsipildymą dar vienai dienai.

Pamesti ilgalaikę viziją yra pražūtinga. Net gamta nuolat keisdama savo „rūbą“ nori mums pasakyti, kad laikas taip pat nuolat teka. Pagalvokime ir sąžiningai sau atsakykime, ar nereikės ateityje gailėtis dėl to jog tingėjome dirbti ar dėl to, kad vengėme svarbiausių užduočių?

Esame „guru“ ir virtuozai atliekant nereikšmingas, lengvas, mąstymo ir pastangų nereikalaujančias užduotis. Deja, ar atliekame ar neatliekame šias užduotis, imant ilgalaike perspektyva mūsų gyvenimui tai turi nereikšmingą poveikį. Daug svarbiau yra ar atliekame svarbiausias užduotis, kurios realiai keičia mūsų gyvenimą. Mano patarimas būtų trumpas, nešvaistykime savęs smulkmėms, kai mūsų laukia dideli darbai.

Noriu jūsų paklausti kas jus labiausia skatina veikti? Aš manau sutiksite jog tai mintys. Mintys yra katalizatoriai. Jeigu nuolatos skaitome įkvepiančias mintis esame labiau pasiryžęs imtis veiksmų. Kaskart kai ryte prieš pradėdamas darbo dieną perskaitau bent vieną tokią mintį man tampa gerokai lengviau tęsti savo darbus. Lengviau „nepamesti“ savo vizijos. Išdrįsti ir perlipti per save dar kartą. Tapti didesniu už patį save. To linkiu ir jums.

Žymės: baimė, Darbas, dienos pradžia, įkvėpimas, mintys, nuobodulys, perspektyva, pokalbiai, pramogos, reikšmingumas, sąžinė, tikslai, tingėti, veiksmai, vizija