Pažįstu žmonių, kurie sako – ką aš galiu duoti? Neturiu aš pinigų, meilės, laimės, sveikatos… Nieko neturiu. Taigi, ką aš galiu duoti? Taip, tikrai, tada nieko negalime duoti, bet tik tol, kol save vargšu įsivaizduojame. Vertingas klausimas – kaip iš tiesų save įsivaizduojame? Su skarmalais, bedantį, nuskriaustą benamį? O gal gražų, švytintį, pakylėtą, laimingą..? Tikriausiai kažką tarp šių dviejų personažų. O dabar pastebėkime kaip įsivaizduojame kitus žmones.

Žiūrime į žmogų ir matome jo kūną, žinome, kad dar tuo kūnu teka kraujas, taip, biologija išmanome. Dar žinome, kad šis žmogus mėgsta pakvailioti, kartais nusišnekėti, kas tikrai erzina ir t.t. Na, vidutinis žmogus. Jei išties tik tiek tematome žmonėse, tai nėra ko stebėtis, kad neturime ką duoti! Jei kalbamės su žmogumi ir slapta galvojame, kad jis ar ji yra kvailys, ar galime tada užmegzti tvirtą ryšį? Abejoju. Juk taip mėgstame sudaiktinti žmones, nuvertinti ir panašiai.

Dabar „įjunkime“ savo atvirą protą, savo vaizduotę ir bent trumpam „išjunkime“ tą pilką racionalumą. Ar išties egzistuoja „vidutiniai“ žmonės? Žvelgiu į žmogų ir matau jame tokį potencialią..! Kai paimu už rankos jaučiu kokia stipri energija teka jo kūnu, o akys net „kibirkščiuoja“. Jaučiu ir suprantu, kad žmoguje yra kai kas daugiau nei tik kūnas. Tai jo dvasia, siela (vadinkite kaip norite), kuri yra pakylėta virš kūno! Matykime sielą, kuri spindi, o ne išorines ydas, nes jei matome kiaulę, tai nenustebkime jei ji pradės kriuksėti. Kai matome geriausias žmogaus savybes, jis jų parodo vis daugiau, tampa vis geresniu žmogumi. Tada įtikime šių iš pažiūros abstrakčių dalykų egzistavimu. Taigi, duokime žmogui šį vaizdinį apie jį, duokime jam geriausia jį. Darykime tai nuoširdžiai ir neliksime nuskriaustais, būsime apdovanoti laime, pilnatve, tikru džiaugsmu ir dar daugiau!

Yra daugybė žmonių, kuriems trūksta palaikymo, išklausymo, gero žodžio, psichologinės paramos. Tai galioja ne tik Lietuvoje ar dar kur nors kitur, tai globalu. Būkime tais, kurie savo žodžiais ir veiksmas kuria, įkvepia, palaiko. Aš nesakau, kad dabar turime eiti ir daryti gerus darbus visą dieną, nors tai gera mintis! Bet bent vienam žmogui pasakykime vieną gerą žodį per dieną ir tai bus pradžia. Juk žinome, kad laiku ir vietoje pasakytas žodis sutvirtina santykius, keičia ir gelbsti žmonių gyvenimus. Ar norite būti tas, kurį visada prisimins geru žodžiu? Ar esate pasiryžęs tapti pavyzdžiu, tokiu žmogišku ir klystančiu? Ne visada liksite suprastas ar sulauksite dėkingumo, bet tai ir nėra taip svarbu. Svarbu kuo tapsime, kai išreikšime tai, kas aukščiau savanaudiškumo, baimės, nepasitikėjimo. Tapsime žmogumi, kuris išreiškia autentišką save, turi ką duoti ir duoda, taip kurdamas pasaulį!

(balsų: 14, vidurkis: 4.86 iš 5)

Baimė. Ši emocija yra tokia stipri, kad neišvengiamai daro didžiulį poveikį mūsų gyvenimui. Kiekvienas su ja susiduriame kasdien, o ką apie ją žinome? Dažniausiai nieko konkretaus. Taip jau yra, labiausia bijome tų dalykų, kurių nesame pažinę, neišskiriant ir pačios baimės savaime. Taip susigyvename su savo baimėmis, kad jų pradedame nepastebėti (nereiškia jog neriboja), neigti, iškreipti tai, ką jaučiame, matome. Baimės prigimtinė pareiga yra mus apsaugoti nuo pavojų, nelaimių. Baimė – tai mūsų asmens sargybinis, kuris visada su mumis, 24 valandas per parą. Žinoma, šaunu turėti tokį ištikimą ir patikimą asmens sargybinį, bet baimė turi „bjaurią“ ydą – jei ji nėra sąmoningai nuolatos prižiūrima, žabojama, tai plečiasi iki begalybės, kol tampame visiškai jos apsėsti, o tai veda į absoliutų paklusnumą jai.

Tai yra priežastis kodėl žmonėse tiek daug baimių ir kompleksų. Žmonės tiesiog nesitvarko su savo baimėmis. Dažnu atveju jų nepastebi ir nenori pastebėti, taip save stumia į sau pavojingą padėtį. Džiugi žinia yra tokia, kad šį nežinojimą ir apsileidimą galima išspręsti. Pradėsime nuo to, kad išsiaiškinsime kas slypi už visų baimių. Taigi, kas slepiasi už visų baimių? Kokią yra visų baimių šaknis? Baimės šaknis sako, kad nesusitvarkysime su tuo, kas mums atsitiks gyvenime. Galbūt tikėjaisi ko kito, bet tai yra, kas yra. Gana lengva yra įrodyti jog ši baimė neturi savyje tvirto prado. Pagalvokime, su kuriomis situacijomis gyvenime nesusitvarkėme? Taip, žinau, turėjo būti velniškai sunkių momentų! Galbūt jautėmės visišku pralaimėtoju, sugniuždytu ir nelaimėliu, bet išgyvenome. Turiu džiugią žinią, iki šio momento susitvarkėme su visomis savo gyvenimo situacijomis. Viską įveikėme ir dabar esame čia, kur esame. Alsuoji, reiškia gyveni, vien ši fiziologinė funkcija sako, kad esi laimėtojas, kuris susitvarko. Iš to galime daryti išvadą, kad net baimės šaknis tėra nepagrįsta iliuzija, o ką jau kalbėti apie kitas baimes kilusias iš jos.

Atėjo metas nuspręsti ar ir toliau nekreipsime dėmesio į savo baimes, apsimesime esą silpni ir nepajėgūs su jomis susitvarkyti, ar vis dėl to imsimės konkrečių veiksmų, kad pažabotume savo baimes. Taigi, nuo šiol, kai santykiai strigs ir nežinosime ką daryti, ką sau sakysime? Aš susidorosiu. Kai finansiniai nepritekliai pradės kamuoti? Aš susidorosiu. Kai jausimės vienišais, paliktais ir pralaimėjusiais? Aš susidorosiu! Nuolat tai sau kartokime tol, kol tai taps „krauju tekančiu mūsų venose“. Perprogramuokime save pozityviais, stiprinančiais teiginiais ir tuo pačiu auginkime pasitikėjimą savimi. Anksčiau ar vėliau, pasitikėjimas savimi taps toks aukštas jog sau sakysime – kad ir kas nutiks, aš susidorosiu. Be pasitikėjimo savimi sunku išdrįsti pažvelgti į savo baimes, o tuo labiau per jas perlipti.

Dabar įgysime šiek tiek daugiau žinių apie baimes. Pagal Susan’ą (žiūr. „Šaltiniai“) yra penki nepajudinami postulatai apibrėžiantys kiekvieną baimę. Penkios aksiomos, kurių žinojimas yra kritiškas norint geriau suprasti baimės emociją. Štai jos:

1. Kol augsi (tobulėsi) baimė niekada nepasitrauks. Iš pirmo įspūdžio, tai gali nuliūdinti, kad baimė galutinai niekada mūsų nepaliks. Iš kitos pusės mums daugiau nebereikia jaudintis dėl to, kad baimės krisleliai vis dar su mumis. Mums nebereikia kovoti ir bereikalingai eikvoti energiją. Tegul nerimas palieka, o ramybė aplanko.

2. Vienintelis būdas atsikratyti baimės – padaryti tai, ko bijome. Tai intuityvu! Galime ieškoti begalės aplinkkelių ir pasiteisinimų, bet tiesiausias ir trumpiausias kelias eiti ir padaryti!

3. Vienintelis būdas pasijusti geriau – eiti ir padaryti tai! Palengvėjimas ir pasitenkinimas garantuoti.

4. Kiekvienas bijome sau nepažįstamoje situacijose. Nėra žmonių be baimės. Nebent psichiatrinėje ligoninėje galima tokių atrasti, bet jie dėl to ten ir yra. Visi gyvename baimėse. Tai mus vienija, tegul šis suvokimas padeda lengviau eiti per baimes. Piktai nesijuokime iš kitų žmonių baimių, padėkime jiems perlipti per jų pačių baimes. Laimėsite abu, tu – žmogaus pagarbą, o žmogus – palengvėjimą.

5. Baimės įveikimas mažiau gąsdina, nei baimė jog esame bejėgiai tai padaryti. Prisimenate tą būseną, kai jautėtės bejėgis, išsunktas ir lygtais kažkieno nuskriaustas? Ši būsena siurbia mūsų energiją, o baimės įveikimas ją sugrąžina. Jei pritrūkome jėgų, sustokime, apsižvalgykime ir suvokime su kuria baime nesitvarkome.

Išdrįskime pažvelgti į savo baimes atviromis akimis, jos neturi savyje galios, jos negali mūsų sulaikyti. Tik mes ir dar kartą mes nusprendžiame, kad jos stipresnės už mus. Nekurkime dar daugiau iliuzijų ir taip pilname iliuzijų pasaulyje. Įveikėme jau per daug baimių, kad iškilus naujai vėl pasiduotume ar pagal ją spręstume apie savo galimybių ribas. Išdrįskime!

Šaltiniai:

Susan Jeffers, Ph.D. „Feel the Fear and Do It Anyway“

(balsų: 12, vidurkis: 4.67 iš 5)

Nori turėti daugiau draugų? Keiskis. Nori daugiau pinigų? Keiskis. Nori būti laimingesnis? Keiskis. Nori būti sveikesnis? Keiskis. Kiekvienas noras simbolizuoja trūkumą savyje ar išorėje. Juk nesame tobuli, o gal? Kiekvienas noras sako mums – keiskis, bet mes ne tai norime girdėti. Mūsų norai juk kitokie?

Kol esi gyvas, gyvuoja ir priešprieša tarp noro palikti viską taip, kaip yra ir noro keistis, išpildyti taip trokštamus norus. Pirmasis noras suteikia taip norimo saugumo ir žinojimo, antrasis, neša savyje nežinią, bet žada naujų įspūdžių, atradimų. Kvapą gniaužanti kova užverda mūsų galvose vos tik prabudus. Mintys pradeda tekėti neišsenkančia srove. Kontekstas skiriasi, bet iš esmės sprendžiamas vienas klausimas – keistis ar nesikeisti? Pasielgti taip pat, ar kitaip. Jeigu tam leidžiame įvykti – atsisveikiname su vidine ramybe.

Norime lengvo ir paprasto būdo, metodo, technikos. Sutinkame už tai mokėti pinigus, didelius pinigus. Slapta viliamės jog tai palaikys mūsų iliuziją jog keistis nereikės. Jog gyvensime taip pat, su tomis pačiomis mintimis, veiksmas ir turėsime kažką kitą nei turime. Nueini, o tau sako – reikės keistis. Tai bent naujiena! Žinoma, tu jau tai žinai, bet ar paklausei savęs – kas už viso to slypi?

Aš tau pasakysiu kas už viso to slypi. Už to slypi noras turėti viską. Turėti tai, ką turi dabar ir dar daugiau. Koks gobšumas! Sunku susitaikyti su mintimi, kad norint kažką gauti, reikia atiduoti, paleisti, netekti…tokie jau dėsniai valdo mūsų gyvenimus! Viena ranka imi, kita atiduodi. Įvyksta mainai – pokytis. Paprasta.

Visa tai gražu, kai žiūrime iš šalies ir visai kas kita, kai atsigręžiame į save, tai tampa asmeniška. Taip asmeniška, kad visaip pradedame neigti, teisintis, išsisukinėti. Gana. Grįžkime į pradžią, į saviugdos šaknis. Ištarkime sau – noriu keistis. Nuo to turi prasidėti kiekvieno norinčiojo pažinti save kelias. Noriu keistis. Tegul šie žodžiai būna burtažodis, kuris sukuria norimus pokyčius gyvenime. Mes tam sutverti, tokia jau mūsų prigimtinis, norime keistis tad keiskimės.

(balsų: 13, vidurkis: 5.00 iš 5)

Turiu pripažinti – dauguma klysta. Klysta dažniau nei kai kurie iš mūsų norėtume tai pripažinti. Pagalvokime. Ar dauguma žmonių iš tiesų yra laimingi? Patenkinti savo charakteriu? Ar dauguma žmonių pakankamai išmano apie pinigus ir užtektinai jų turi? Ar dauguma žmonių yra sveiki fiziškai ir psichologiškai? Ar jie gyvena prasmingą gyvenimą? Gerai apie tai pagalvokime, nes gali būti, kad vadovaujamės daugumos tiesomis. Gali būti jo priimame daugumos tiesas jų net neapgalvoję. Jeigu galvojame kaip dauguma ir elgiamės kaip dauguma, prie kokių tai rezultatų veda? Prie tokių, kuriuos turi dauguma – nepakankamai sveiki, turtingi, kupini žalingų įpročių, su charakterio trūkumais, kurie vis iš naujo pakiša koją… Ar to norime savo gyvenime?

Atėjo metas suabejoti. Suabejoti kertiniais savo įsitikinimais, mintimis, elgesiu. Suabejoti ar tai, kas transliuojama televizijos kanalais, rašoma laikraščiuose ar kalbama tarp žmonių yra tiesa. Dar daugiau, ar vertai tuo besąlygiškai tikėti? Ar verta bet kuo tikėti, ko nesi patikrinęs savo praktika? Abejonės išsklaidomos, tereikia imtis veiksmų. O, kad pradėtume imtis veiksmų – pradėkime priiminėti daug sprendimų, nes tik neapsisprendimas ir blaškymasis laiko mus ten, kur esame. Judėkime.

Pratęskime daugumos temą. Ko aš nenoriu pasakyti yra tai, kad dabar turime specialiai elgtis išskirtinai, galvoti kitaip ar panašiai. Nieko panašaus. Aš noriu pasakyti visai ką kitą. Atsiverkime. Atverkime savo protą, nes visa ko užuomazga glūdi mūsų galvose (mintyse). Visi didingi darbai, verslai, idėjos užgimsta mūsų protuose. Noriu padrąsinti, kad nėra nieko blogo galvoti kitaip, ar elgtis kitaip nei dauguma. Žinoma, visa tai turi būti grįsta aukštais moralės ir etikos principais. Natūralu ir priimtina yra abejoti tuo, ką, pavyzdžiui, aš čia rašau, bet prašau dar kartą perskaitykite pirmąją pastraipą, nes ten parašyta kai kas ypatingai svarbaus! Būti savame tikėjime ir elgtis pagal jį yra kur kas svarbiau nei sulaukti daugumos pritarimo. O daugumos (nesvarbu visuomenės ar tik aplinkinių ratelio) pasmerkimas nieko kito nereiškia tik nesugebėjimą ir nenorą mūsų suprasti ir priimti. Ar iš tiesų norime (ar mums patiems rūpi?), kad dauguma mus suprastų, ar vis dėlto galime ir be to apseiti?

Jeigu galime apseiti be kitų pritarimo, nuoširdžiai save pasveikinkime! Nuo savęs nusimetėme tokią naštą! Ką tik save palaiminome. Nuo šiol būsime dar sąmoningesnis, galėsime lengviau ir paprasčiau priiminėti sprendimus, o tai mums suteiks daug vidinio pasitenkinimo ir tai dar ne viskas. Tuo pačiu keisis mūsų išorė, materialusis ir dvasinis pasauliai… Viskas bus daug daug geriau. Dabar leidžiame sau būti turtingesniais, sveikesniais, laimingesniais nei dauguma kada bus. Valio!

(balsų: 18, vidurkis: 4.83 iš 5)