28
Jan

Įvykiai ir kontrolės iliuzija

   Parašė: Saulius   Temos: Laimė, Savęs pažinimas, Sėkmė, Visi

Komentuoti

http://www.flickr.com/photos/bjoernsmarzly/3401797996/ Žinote, pastaruoju metu mano gyvenime įvyko keletas nemalonių įvykių. Pradėsiu nuo to, kad vieną, labai šaltą žiemos rytą, automobilio variklis nepanoro būti užvestas. Po to sekė nemalonus įvykis darbe – mane taip apkrovė darbais, kad net nebežinojau nuo kurio pradėti. O galiausiai, vakare einant namo suplyšo maišelis su maistu ir jame buvę produktai pasklido po sniegą… Ką pasakysite? Nesėkminga, nemaloni diena?

Aš irgi iš pradžių taip pagalvojau, o mane tokiam pritarimui paskatino pirminė reakcija į įvykius, sau mintyse pasakiau – na ir nesiseka! Po to lyg nubudęs pakračiau galvą, ar iš tikrųjų tai sėkmės ir nesėkmės dilema? Kad išsiaiškintume – išnagrinėsime įvykį detaliai – automobilis neužsiveda ir mano reakciją į jį. Taigi, kaip anksčiau rašiau, pirma man kilo mintis jog man nesiseka, po šios negatyvios minties sekė emocinė reakcija – pyktis, nusivylimas, graužatis. O pastarasis emocinis „bagažas“ persidavė kūnui – mano kūnas įsitempė, sugriežtėjo veido mimika, pradėjau vis greičiau alsuoti. Paprastai, tai dažnai pasitaikanti mano reakcijų eiga į nemalonų įvykį, turbūt randate panašumų savo patirtyje? Tai kokia šių reakcijų kulminacija, rezultatas? Iššvaistyta gyvybinė energija. Jaučiausi išsekęs ir nepatenkintas, bet ar nuo to nors kiek pasikeitė pats įvykis? O mano situacija? Ir kuo aš galiu būti nepatenkintas? Ką jums sako sveikas protas, ar visas šis reakcijų ciklas kaip nors man pasitarnavo? Anaiptol.

Išties, ką man protas norėjo pasakyti su tuo „ na ir nesiseka“, „kodėl man taip nesiseka?“, „tu turi užsikurti!“ yra tai, kad neva aš kontroliuoju šį įvykį! Na ir pokštininkas tas mano protas! Ko protas neva nenori pripažinti yra tai, kad įvykis jau įvyko – tai yra akivaizdu. Vaizdas prieš akis ir nesikuriantis variklis paverčia tai nepajudinamu faktu. Bet kuo čia dėtas protas? O gal tai mūsų įprotis – taip reaguoti į „nemalonius“ įvykius, kuris susiformavo dar ankstyvoje vaikystėje, kai verkdavome dėl saldainio, kurio negauname? Tai tęsiasi taip ilgai, kad mes net nesusimąstome, kad viskas gali būti kitaip! O ką jei pasakysiu, kad „nemalonių“ įvykių nebūna? Mes galime įtakoti kai kuriuos įvykius, bet negalime jų įtakoti absoliučiai – nuo eigos iki rezultato! Neturime tokios kontrolės savo rankose. Vaikomės iliuzijos!

Būna taip, kad reakcijų į įvykį absurdiškumas mums nepadeda, o nepadeda dėl to jog įvykį tuo momentu labai sureikšminame. Jis atrodo toks didelis, svarbus ir baisus, bet jei tik nukreipiame savo mintis nuo šio įvykio ir įvertiname įvykio reikšmę gyvenimo kontekstu, ar tai vis dar atrodo begalo reikšminga, o gal tai nėra jau taip reikšminga? Mano patirtis sako jog pastarasis variantas dominuoja. Sukluskite, ką aš noriu pasakyti – išsivaduokime iš šio nuo vaikystės mums įdiegto įpročio – kontroliuoti įvykius ir jų pasekmes. Leiskime įvykiams įvykti. Leiskime savo protui, emocijoms ir kūnui išlikti ramiems, o tuo pačiu gausiems gyvybinės energijos! Leiskime sau atsipūsti ir būti laimingesniais!

Susiję straipsniai:

Žymės: , , , , , ,

1 balas2 balai3 balai4 balai5 balai (balsų: 15, vidurkis: 4.93 iš 5)

Komentarų 6

Evaldas.
 1 

Kodėl rašai, kad tavo gyvenime įvyko keletas nemalonių įvykių? Atvirkščiai, sakyčiau, jei jau supranti ir kitiems gali paaiškinti apie gyvybinę energiją. Pilnai pritariu ir džiugu, kad tau rūpi tokie klausimai. Man taip pat :)

January 29, 2010 00:20
Gyventojas
 2 

Jeigu galima paprieštarausiu :) tik draugiškai.

Tu rašai: “Išties, ką man protas norėjo pasakyti … yra tai, kad neva aš kontroliuoju šį įvykį!”

Aš manau protas sako šiek tiek ką kitą – Tu privalai kontroliuoti šiuos įvykius, kad ateityje neįvyktų panašios nesėkmes. Sutinku, kad visa tai iš vaikystės. Greičiausiai iš tėvų kurie pamatę mūsų mažytes nesėkmes kaldavo į galvą, kad taip negalima daryti (nedaryti), taip yra blogai ir t.t.

Kiek šiuolaikinėje visuomenėje to reikia (įvykių kontroliavimo)? Manau labai reikia. Jeigu aplinkui sukinėsis tariamai laimingesnės ir visiškai neatsakingos už savo veiksmus personos manau visiems bus tik blogiau. Jeigu į tavo automobilio galinę dalį įvažiuos panelė kuri dažėsi lūpas (ar akis) ir nespėjo laiku sustoti ar būsi patenkintas? Jeigu tai bus lengva avarija galbūt abu pasijuoksit, jeigu tai bus tragiška avarija? Manau, kad klaidingas auklėjimas kai blogus veiksmus susiejama su bausmėmis veda prie to, kad mes suaugę baudžiame jau patys save. Ir žiauriai baudžiame. Plakame su menamu diržu. O to jau daryti nereikėtų. Reikia tiesiog pasistengt suprast kodėl neužsivedė automobilis, kodėl suplyšo maišelis ir kodėl su tavimi darbe nesiskaito. Suprast, padaryt išvadas ir kiek tavo galimybėse ateityje išvengt panašių nesėkmių. Labai svarbu suprast savo galimybes įtakoti. Paukštis praskridęs ir nusilengvinęs akivaizdu niekaip negali būti įtakojamas.

p.s. Dėkui už gerą tinklaraštį. Su malonumu pasiskaitau :)

January 29, 2010 10:44
Saulius
 3 

Evaldas,

Džiaugiuosi atradęs bendramintį! O dėl to „nemalonių įvykių“ išsireiškimo straipsnio pradžioje, tai aš sąmoningai neuždėjau kabučių, bet tu mane supratai. :)

Gyventojas,

Ačiū už tokį išsamų komentarą. Žinoma, galima prieštarauti ir nesutikti. Aš visada už blaivų ir kritišką protą. Matai, tai sėkmė ar nesėkmė vėl asmeninis žmogus požiūris. Būtent, tas „etikečių klijavimas“ ant įvykių yra taip pat nuo vaikystės prasidėjęs ir per visą gyvenimą einantis smegenų plovimas. Išvis mažiau analizuoji nereikšmingus (o tokių galybė!) įvykius – laimingesnis tampi.
Dėl nereagavimo į įvykius bei atsakomybės sąryšio. Taip būsi mažiau atsakingas, bet būtent už tuos įvykius, kurių ir negali įtakoti. Juk kam būti atsakingam už įvykius, kurių negalime įtakoti? :) Noriu išskirtinai pabrėžti, kad turime tvarkytis su tais įvykiais, kuriuos laikome neigiamais, nemaloniais ir t.t. Pažvelgti į juos nauju, šviežiu žvilgsniu ir nepriimti „už gryną pinigą“. Nežaisti tų pačių mazochistiškų žaidimėlių su asmenine kalte.
Koks skirtumas mergina įvažiuos besidažydama ar kai bus visa dėmesį sukaupusi į vairavimą. Įvykis jau vis tiek įvyko, mes jam neturime jokios įtakos. Bet galime rinktis kaip reaguosime, o tu nori paleisti tai iš rankų… Po to, įtraukti atvejį, kai žūsta žmonės – taip tai labai skaudi nelaimė ir labai galima atvejis jog nepavyks susivaldyti. Bet kiek tokių įvykių būna gyvenime? Keletas? O kiek tokių kur aš paminėjau? Tūkstančių tūkstančiais? Nenurašyk jų. Suvokti kodėl taip atsitinka neužtenka, bet taip pat turime nustoti imtis atsakomybę užtai ko mes nekontroliuojame ir labiau susikaupti ties tais dalykais kur galime daryti pokytį ar įtaką.
Jei ką ne taip supratau – leisk žinoti.

Linkėjimai,
Saulius

January 29, 2010 13:42
ruvi
 4 

Tikrai pritariu Evaldui, puiku, kad tau tokie klausimai iškyla :) . Nemažai žmonių apskritai yra nervingi ir kartais tereikia menkos priežasties, kad užsiplėkstų. Ar tai įprotis ar vidinės neišreikštos įtampos – priežastis tam tikrai yra ir tas priežastis reikėtų suprasti ir šalinti, o ne užsiplieksti dėl smulkmenų. Teko gyvenime matyti, kaip žmonės net daiktus daužo įsiutę, paskui gailisi..
Jei sugebi reaguoti ramiai – esi žmogus su puikia vidine pusiausvyra ;) . Mano pirma reakcija į nesekmes (žiūrint, aišku, kokios), būna lengva panika. Paskui aprimus pergalvoju sprendimų variantus ir veikiu..
Labai gerai pabrėžei – juk įvykis JAU įvyko, įtūžiu nieko nepakeisim.
Va dėl ko dar pritarčiau, tai tikrai nėra daug gyvenime įvykių, dėl kurių tikrai turėtume stipriai stresuoti, taigi, išvada – barstome savo energiją dažnai smulkmenoms.
Ačiū už puikias mintis – privertė susimąstyti :) .

January 29, 2010 21:30
Saulius
 5 

ruvi,

Tu pastebėjai labai svarbų dalyką – didžiulį poreikį ir trūkumą emociniame lygmenyje, kaip svarbu yra išmanyti emocijas, nes tik turėdami pakankamai žinių galime jas suvaldyti, pakeisti ar paleisti. Ačiū tau už puikias įžvalgas bei tuo, kad daliniesi savo patirtimi. Vertinu ir gerbiu.

January 31, 2010 21:10
Romualdas
 6 

Įvykiai ir kontrolės iliuzija – taip pavadintas straipsnis. Įvykis jau įvyko ir Saulius aiškina, kokia turėtų būti mūsų reakcja į jį. Sunkoka kontroliuoti savo emocijas, dažnai net garsiai jas išreiškiame, pridėdami vieną-kitą riebesnį žodelį, nuo kurių lyg ir lengviau turėtų pasidaryti. Bet iš esmės – tik išliejame, veltui iššvaistome tą gyvybės energiją, kurią galėtume tikrai naudingiau panaudoti. Juk tas susierzinimas taip greitai nepraeina, kraujas dar ilgai kunkuliuoja…. Papildomas stresas, kurį mes sau dar “pakurstome”. Saulius labai teisingai pataria kuo ramiau reaguoti į jau įvykusį įvykį, juk jau nieko nepakeisi. Manau, Gyventojas neįsigilino į straipsnio pavadinimą, todėl nutarė paprieštarauti. Analizuoti reikia, mokytis iš klaidų reikia, bet mes dabar kalbame apie jau įvykusį įvykį ir mūsų reakciją. Tai nėra lengva, reikia save kontroliuoti, ką ir supratau iš šio straipsnio. Esu išbandęs, puikiai veikia. Pradėjau nuo sudaužyto indo, išlietos arbatos. Kai ramiai sušluoji šukes ar nušluostai stalą, visai kita savijauta apninka. Bent man, tai atsiranda toks pasitenkinimas savim, kad sugebu susivaldyti. Ne visada pavyksta, bet tam ir yra šis straipsnis, už kurį labai dėkoju Sauliui. Gyvenkime ramiau:)

March 22, 2010 18:56

Netylėk. Išreišk save.

Vardas (*)
El. paštas (nebus publikuojamas) (*)
Internetinis puslapis
Komentaras
Į viršų