Man, tiesą sakant, straipsnis labai patiko. Jį perskaičius pasisemi tiek daug pozityvių minčių ir vilties. Tačiau, kad ir kaip banaliai skambėtų nesu tikra ar gyvenime galima ką nors planuoti. Per savo, ganėtinai “ne per ilgiausią” patirtį galiu patikinti – nepažįstu nė vieno kurio visi planai būtų įgyvendinti. Pati jau nuo ankstyvos vaikystės planuodavau daugelį įvykių, dalykų ir t.t. Tačiau man nė karto, patikinu, nė vieno karto nepavyko jų įgyvendinti. Sakot nesistengiau, manot, kad pasidaviau ar padariau ką nors ne taip… Deja, būsiu priversta jus nuvilti, visi mano planai žlugdavo ne dėl mano kaltės, tačiau, dėl itin keistai susiklosčiusių aplinkybių. Na tarkim, kad ir ankstyvoj vaikystėj planuotas nuostabus šeimyninis mano tėvų gyvenimas. Ilgai puoselėjamos viltys, kad jau po poros metų susitvarkys visos finansinės problemos (nes tėvas susirado ganėtinai pelningą ir gerą darbą), išsikraustysime iš “lūšnynos” ir pagaliau gyvensime taip, kaip visada ir norėjom – laimingai. Tąkart net buvau sumąsčiusi į kurį miestą persikelsime. Bet … Taip, jau po metų mūsų šeimą ištiko krizė ir sunkiai išgyventos skyrybos. Kaip jau supratote – planavau visai ne tai. Žinoma, tokių “neįgyvendintų” planų turėjau tiesiog krūvas. Taigi galiu tvirtai teigti, kad planuoti savo ateities ne tik, kad sunku, tačiau, negalima. Ne žmogaus galioje jam pačiam iš anksto kurti savo ateitį, tai – neįmanoma.
Pabaigai norėčiau pateikti istoriją, ne mano sukurtą, tačiau jau seniai kaip pavyzdį naudojamą norint apibūdinti ateities planavimo “trūkumus”…

PRAJUOKINTI DIEVĄ

Jaunavedžių porelė stovi prabangaus laivo denyje, at­sirėmusi į borto turėklą. Švelniai laikosi už rankų. Tai jų medaus mėnesio kelionė. Šnekučiuojasi apie savo kupiną nuoširdžios meilės dabartį ir rožinę ateitį.
Jaunuolis sako:
- Mano darbas labai perspektyvus, greitai galėsime
įsigyti didesnį namą. Po aštuonerių ar dešimties metų būsiu finansiškai nuo nieko nepriklausomas. Pamatysi, mes būsime laimingi.
Jaunoji žmona tęsia:
- Taip, o mūsų vaikai galės lankyti geriausias mokyk­las ir džiaugtis giedra vaikyste. Jie pasibučiuoja ir nueina. Ant gelbėjimosi rato, pritvir­tinto prie turėklo, užrašytas laivo pavadinimas: Titanikas.

Buvęs žurnalistas ir televizijos komentatorius Johnas
Chancelloras ketino eiti į užtarnautą pensiją ir maloniai leisti tolesnes gyvenimo dienas, kai netikėtai jam buvo nustatytas skrandžio vėžys. Ligos užkluptą žmogų ėmė kamuoti kaltės jausmas: gal dėl to, kad rūkiau, kartais išgerdavau, nesilaikiau sveikos mitybos taisyklių? Gal dėl to, kad laiku nesikreipiau į gydytoją? Mano giminėje niekas nėra sirgęs vėžiu. Kodėl tai ištiko būtent mane? Vėliau jis pasakė:
„ Vėžys mums primena, kad esame veda­mi už labai trumpo pavadėlio. Kažkur skaičiau frazę: norite prajuokinti Dievą? Papasakokite jam apie savo planus”.

Tad prieš bandydami planuoti savo gyvenimą, rimtai pagalvokite – Ar tai daryti tikrai verta?

P.S. Atsiprašau straipsnio autoriaus už šį “ne į temą” esantį komentarą…

Taip, tikriausiai pati kitaip suvokiau ir vertinau “planavimo” sąvoką. Jūsų parašytas komentaras daug ką paaiškiną ir atsako į daugybę iškilusių klausimų.

Ačiū už išsamiai išdėstytą nuomonę.