Ramybė, harmonija, pasitenkinimas… Įsijauskime…pasitelkime vaizduotę jog šios būsenos visada su mumis. Įsivaizduokime, kad tai mumyse, dabar. Ar tada kur nors skubėtumėme? Pavyzdžiui, kad ir skaityti šį straipsnį? Ar greitais, grubiais judesiais, išreiškiančiais nervingumą, vykdytumėte žaibišku greičiu galvoje atsirandančias mintis..? Chaosą, kurį sukuriame savo protuose galima prilyginti žalingui įpročiui. Kaip ir kiekvienas žalingas įprotis iš pirmo žvilgsnio jis malonus, patogus ir suteikiantis laimės. Deja, tos laimės tik kruopelytė. Mano giliu įsitikinimu, nuolatos gyvename triukšme, nes manome, kad taip paprasčiau, mažiau tada mąstome, o iš tiesų mąstyti nėra taip jau paprasta ir  malonu… Galima suvokti daug nemalonių dalykų. Tai nebūtų destruktyvu jei nevestų mūsų į išsiblaškymą, netvarką ir neigiamas savijautas…

Kuo daugiau laiko praleidžiu tyloje, tuo geriau suvokiu jog žmonės apskritai yra linkę būti triukšme. Išoriniame triukšme, kuris pereina į vidinį triukšmą prote, minčių pavidalu. Nuolatos kylančios, viena kitai prieštaraujančios mintys, okeanas tekantis, srūvantis plačiausia nesustabdoma vaga… Pastebėkime, žmones važinėjančius automobiliais ir garsiais klausančius muzikos. Ar manote jie tuo metu ramūs, sąmoningi žmonės? Abejoju…greičiausiai jie vengia tylos. Muzika tik padeda „chaotiškam“ protui dar labiau įsibėgėti ir nesustabdomai nešti žmogaus mintis keletu skirtingų kelių vienu metu, taip „ištaškant“ energiją ir dėmesį nereikšmingiems dalykams.

Ar tikrai žmonės vengia tylos? Tuo lengva įsitikinti, apsižvalgykime. Dažnas bėgikas bėga su ausinėmis ausyse, namie televizorius įjungtas kaip foninis triukšmas, o ką jau kalbėti apie mobiliuosius pilnus muzikos įrašų. Pastebėkime kas atsitinka, kai grįžtame namo, ar įsijungiame muziką? Ar vos tik atsiduriate vienumoje ir tyloje, kyla mintis pas ką nors išeiti? Ar galime penktadienio, šeštadienio vakarus praleisti visiškoje tyloje ir dėl to nejusti diskomforto? O gal esame vieni iš tų, kurie nuolatos prie kompiuterio klausosi muzikos? Suvokime, atsipeikėkime, mes bėgame nuo tylos, nes vengiame per tylą pažinti save!

Aš nesuprantu kaip galime būti ramūs, jei pastoviai esame triukšme. Jei neturime nė valandos per dieną ramybei ir susikaupimui į save, kuris suteikia atgaivą, palengvėjimą. Tada kam tas visas bėgimas per gyvenimą, jei nėra laiko sau..? Šio straipsnio ašis yra pati paprasčiausia - atraskime tylą iš naujo. Būkime tyloje. Jei nuolatos būname triukšme, tai reiškia jog nejaučiame savęs, nesame su savimi visu šimtu procentų! Trukdome protui būti natūralioje ramybės būsenoje. Slopiname savo galias, išblaškome dėmesį! Išjunkime muziką, pastebėkime kaip pagerės koncentracija, suvokimas, kaip keisis mūsų būsena teigiama linkme! Atsiras ramybė, harmonija ir pasitenkinimas. Bene kiekvienoje produktyvumo mokymo programoje rasime patarimą, vienu metu – vienas darbas, tai reiškia maksimali koncentracija į vieną objektą, reiškinį, jokių pašalinių trukdžių. Atsiribokime nuo visų muzikinių ir kitų triukšmų. Jei to nedarome blokuojate save ir savo potencialą. Prieš mus didžiulės produktyvumo, rezultatyvumo didinimo galimybės, pasinaudokime jomis. Prieš mus laimės šaltinis, atsigerkime iš jo!

P.s. Muzikos klausimą automobilyje sėkmingai galima pakeisti mokomųjų garso programų klausymųsi. Išnaudokime savo laiką maksimaliai naudingai, tai papildomos žinios ir išsilavinimas to paties laiko sąnaudomis. Paverskime visai tai mūsų realybe!

Žymės: baimė, būsenos, chaosas, dėmesys, energija, harmonija, įpročiai, koncentracija, mąstymas, muzika, pasitenkinimas, protas, ramybė, suvokimas, triukšmas, tyla

(balsų: 11, vidurkis: 4.82 iš 5)

Nuo ko prasideda kiekvieno saviugda? Turbūt nuo norų (tikslų) išsikėlimo, įtikėjimo saviugdos galia suteikiančia viltį paversti realybe net pačius slapčiausius norus, glūdinčius giliai giliai mumyse. Čia dažnai padaroma gana opi klaida – išsikeliami didžiuliai, neadekvatūs asmenybei tikslai, kurie po kelių asmeninių krizių priveda prie vilties ir tikėjimo praradimo. Po to seka nusigręžimas, atsižadėjimas saviugdos ir taip gimsta dar vienas ciniškas kritikas…

Kad išvengtume nusigręžimo nuo saviugdos tiesiog būtina įsitikinti saviugdos galia. Kad įsitikintume būtina viltį ir tikėjimą pakeisti žinojimu. Žinojimas ateina per patyrimą. Taigi, mums reikia patirties, tuo pačiu vėl grįžtame prie ankstesnio klausimo, tik jį pakeičiame tikslesniu – nuo ko geriausia pradėti saviugdą? Kartą žiūrėdamas Eben’o Pagan’o vaizdo seminarą išgirdau puikų patarimą šiuo klausimu – pradėkite nuo sveikatos. Eureka! Fantastiškas patarimas. Atsimenu pagalvojau: „O, kad būčiau jį anksčiau išgirdęs…“. Galbūt būčiau patyręs mažiau atkritimų?

Kodėl pradėti nuo sveikatos tikslų? Pateikiu keletą minčių už:

• Puiki sveikata kritiškai svarbu siekiant bet kokių tikslų.
• Rezultatai siekiant sveikatos tikslų pasireiškia ypač greitai.
• Investuodami į sveikatą sulaukiame ilgalaikės, bene didžiausios grąžos gyvenime (geriausia investicija).
• Kad pagerinti sveikatą  praktiškai nereikia jokių specifinių žinių, užtenka mokėti skaityti, perskaityti keletą knygų ir pasinaudoti pateiktomis instrukcijomis.
• Net patys mažiausi pokyčiai gali turėti didelį poveikį sveikatos pagerėjimui.

Vis dėlto su sveikatos tikslais taip pat lengva perlenkti, todėl vienu metu – vienas tikslas. Mano patarimas būtų pradėti nuo labai paprastų tikslų – kasdienė mankšta, šokiai, bėgiojimas ir panašiai, nieko ypatingai sunkaus ar sudėtingo. O po to jau galima imtis žalingų įpročių, dienos ritmo susistatymo, valgiaraščio peržiūros. Pasirūpinsi sveikata – sugrįš pirmykštis entuziazmas, energingumas, žvalumas. Kaip be šių gyvybiškai svarbių savybių žadame pasiekti norimų rezultatų? Sveikata niekada nevėlu pradėti rūpintis, o ją praradęs sunkiai susigrąžinsi. Skirkime jai ypatingą prioritetą dar ir dėl tos priežasties jog niekas kitas mūsų sveikata nepasirūpins. Kad gyvenime nereikėtų linkėti sveikatos – pasirūpinkite ja!

Žymės: asmeninės krizės, materija, mintis, norai, patirtis, tikėjimas, tikslai, viltis, žinojimas

(balsų: 12, vidurkis: 4.83 iš 5)

Pažįstu žmonių, kurie sako – ką aš galiu duoti? Neturiu aš pinigų, meilės, laimės, sveikatos… Nieko neturiu. Taigi, ką aš galiu duoti? Taip, tikrai, tada nieko negalime duoti, bet tik tol, kol save vargšu įsivaizduojame. Vertingas klausimas – kaip iš tiesų save įsivaizduojame? Su skarmalais, bedantį, nuskriaustą benamį? O gal gražų, švytintį, pakylėtą, laimingą..? Tikriausiai kažką tarp šių dviejų personažų. O dabar pastebėkime kaip įsivaizduojame kitus žmones.

Žiūrime į žmogų ir matome jo kūną, žinome, kad dar tuo kūnu teka kraujas, taip, biologija išmanome. Dar žinome, kad šis žmogus mėgsta pakvailioti, kartais nusišnekėti, kas tikrai erzina ir t.t. Na, vidutinis žmogus. Jei išties tik tiek tematome žmonėse, tai nėra ko stebėtis, kad neturime ką duoti! Jei kalbamės su žmogumi ir slapta galvojame, kad jis ar ji yra kvailys, ar galime tada užmegzti tvirtą ryšį? Abejoju. Juk taip mėgstame sudaiktinti žmones, nuvertinti ir panašiai.

Dabar „įjunkime“ savo atvirą protą, savo vaizduotę ir bent trumpam „išjunkime“ tą pilką racionalumą. Ar išties egzistuoja „vidutiniai“ žmonės? Žvelgiu į žmogų ir matau jame tokį potencialią..! Kai paimu už rankos jaučiu kokia stipri energija teka jo kūnu, o akys net „kibirkščiuoja“. Jaučiu ir suprantu, kad žmoguje yra kai kas daugiau nei tik kūnas. Tai jo dvasia, siela (vadinkite kaip norite), kuri yra pakylėta virš kūno! Matykime sielą, kuri spindi, o ne išorines ydas, nes jei matome kiaulę, tai nenustebkime jei ji pradės kriuksėti. Kai matome geriausias žmogaus savybes, jis jų parodo vis daugiau, tampa vis geresniu žmogumi. Tada įtikime šių iš pažiūros abstrakčių dalykų egzistavimu. Taigi, duokime žmogui šį vaizdinį apie jį, duokime jam geriausia jį. Darykime tai nuoširdžiai ir neliksime nuskriaustais, būsime apdovanoti laime, pilnatve, tikru džiaugsmu ir dar daugiau!

Yra daugybė žmonių, kuriems trūksta palaikymo, išklausymo, gero žodžio, psichologinės paramos. Tai galioja ne tik Lietuvoje ar dar kur nors kitur, tai globalu. Būkime tais, kurie savo žodžiais ir veiksmas kuria, įkvepia, palaiko. Aš nesakau, kad dabar turime eiti ir daryti gerus darbus visą dieną, nors tai gera mintis! Bet bent vienam žmogui pasakykime vieną gerą žodį per dieną ir tai bus pradžia. Juk žinome, kad laiku ir vietoje pasakytas žodis sutvirtina santykius, keičia ir gelbsti žmonių gyvenimus. Ar norite būti tas, kurį visada prisimins geru žodžiu? Ar esate pasiryžęs tapti pavyzdžiu, tokiu žmogišku ir klystančiu? Ne visada liksite suprastas ar sulauksite dėkingumo, bet tai ir nėra taip svarbu. Svarbu kuo tapsime, kai išreikšime tai, kas aukščiau savanaudiškumo, baimės, nepasitikėjimo. Tapsime žmogumi, kuris išreiškia autentišką save, turi ką duoti ir duoda, taip kurdamas pasaulį!

Žymės: altruizmas, atviras protas, davimas, dvasia, energija, geresnis žmogus, išklausymas, kūnas, palaikymas, savęs įsivaizdavimas, siela, vaizduotė, vidutinis žmogus, ydos

(balsų: 14, vidurkis: 4.86 iš 5)

Baimė. Ši emocija yra tokia stipri, kad neišvengiamai daro didžiulį poveikį mūsų gyvenimui. Kiekvienas su ja susiduriame kasdien, o ką apie ją žinome? Dažniausiai nieko konkretaus. Taip jau yra, labiausia bijome tų dalykų, kurių nesame pažinę, neišskiriant ir pačios baimės savaime. Taip susigyvename su savo baimėmis, kad jų pradedame nepastebėti (nereiškia jog neriboja), neigti, iškreipti tai, ką jaučiame, matome. Baimės prigimtinė pareiga yra mus apsaugoti nuo pavojų, nelaimių. Baimė – tai mūsų asmens sargybinis, kuris visada su mumis, 24 valandas per parą. Žinoma, šaunu turėti tokį ištikimą ir patikimą asmens sargybinį, bet baimė turi „bjaurią“ ydą – jei ji nėra sąmoningai nuolatos prižiūrima, žabojama, tai plečiasi iki begalybės, kol tampame visiškai jos apsėsti, o tai veda į absoliutų paklusnumą jai.

Tai yra priežastis kodėl žmonėse tiek daug baimių ir kompleksų. Žmonės tiesiog nesitvarko su savo baimėmis. Dažnu atveju jų nepastebi ir nenori pastebėti, taip save stumia į sau pavojingą padėtį. Džiugi žinia yra tokia, kad šį nežinojimą ir apsileidimą galima išspręsti. Pradėsime nuo to, kad išsiaiškinsime kas slypi už visų baimių. Taigi, kas slepiasi už visų baimių? Kokią yra visų baimių šaknis? Baimės šaknis sako, kad nesusitvarkysime su tuo, kas mums atsitiks gyvenime. Galbūt tikėjaisi ko kito, bet tai yra, kas yra. Gana lengva yra įrodyti jog ši baimė neturi savyje tvirto prado. Pagalvokime, su kuriomis situacijomis gyvenime nesusitvarkėme? Taip, žinau, turėjo būti velniškai sunkių momentų! Galbūt jautėmės visišku pralaimėtoju, sugniuždytu ir nelaimėliu, bet išgyvenome. Turiu džiugią žinią, iki šio momento susitvarkėme su visomis savo gyvenimo situacijomis. Viską įveikėme ir dabar esame čia, kur esame. Alsuoji, reiškia gyveni, vien ši fiziologinė funkcija sako, kad esi laimėtojas, kuris susitvarko. Iš to galime daryti išvadą, kad net baimės šaknis tėra nepagrįsta iliuzija, o ką jau kalbėti apie kitas baimes kilusias iš jos.

Atėjo metas nuspręsti ar ir toliau nekreipsime dėmesio į savo baimes, apsimesime esą silpni ir nepajėgūs su jomis susitvarkyti, ar vis dėl to imsimės konkrečių veiksmų, kad pažabotume savo baimes. Taigi, nuo šiol, kai santykiai strigs ir nežinosime ką daryti, ką sau sakysime? Aš susidorosiu. Kai finansiniai nepritekliai pradės kamuoti? Aš susidorosiu. Kai jausimės vienišais, paliktais ir pralaimėjusiais? Aš susidorosiu! Nuolat tai sau kartokime tol, kol tai taps „krauju tekančiu mūsų venose“. Perprogramuokime save pozityviais, stiprinančiais teiginiais ir tuo pačiu auginkime pasitikėjimą savimi. Anksčiau ar vėliau, pasitikėjimas savimi taps toks aukštas jog sau sakysime – kad ir kas nutiks, aš susidorosiu. Be pasitikėjimo savimi sunku išdrįsti pažvelgti į savo baimes, o tuo labiau per jas perlipti.

Dabar įgysime šiek tiek daugiau žinių apie baimes. Pagal Susan’ą (žiūr. „Šaltiniai“) yra penki nepajudinami postulatai apibrėžiantys kiekvieną baimę. Penkios aksiomos, kurių žinojimas yra kritiškas norint geriau suprasti baimės emociją. Štai jos:

1. Kol augsi (tobulėsi) baimė niekada nepasitrauks. Iš pirmo įspūdžio, tai gali nuliūdinti, kad baimė galutinai niekada mūsų nepaliks. Iš kitos pusės mums daugiau nebereikia jaudintis dėl to, kad baimės krisleliai vis dar su mumis. Mums nebereikia kovoti ir bereikalingai eikvoti energiją. Tegul nerimas palieka, o ramybė aplanko.

2. Vienintelis būdas atsikratyti baimės – padaryti tai, ko bijome. Tai intuityvu! Galime ieškoti begalės aplinkkelių ir pasiteisinimų, bet tiesiausias ir trumpiausias kelias eiti ir padaryti!

3. Vienintelis būdas pasijusti geriau – eiti ir padaryti tai! Palengvėjimas ir pasitenkinimas garantuoti.

4. Kiekvienas bijome sau nepažįstamoje situacijose. Nėra žmonių be baimės. Nebent psichiatrinėje ligoninėje galima tokių atrasti, bet jie dėl to ten ir yra. Visi gyvename baimėse. Tai mus vienija, tegul šis suvokimas padeda lengviau eiti per baimes. Piktai nesijuokime iš kitų žmonių baimių, padėkime jiems perlipti per jų pačių baimes. Laimėsite abu, tu – žmogaus pagarbą, o žmogus – palengvėjimą.

5. Baimės įveikimas mažiau gąsdina, nei baimė jog esame bejėgiai tai padaryti. Prisimenate tą būseną, kai jautėtės bejėgis, išsunktas ir lygtais kažkieno nuskriaustas? Ši būsena siurbia mūsų energiją, o baimės įveikimas ją sugrąžina. Jei pritrūkome jėgų, sustokime, apsižvalgykime ir suvokime su kuria baime nesitvarkome.

Išdrįskime pažvelgti į savo baimes atviromis akimis, jos neturi savyje galios, jos negali mūsų sulaikyti. Tik mes ir dar kartą mes nusprendžiame, kad jos stipresnės už mus. Nekurkime dar daugiau iliuzijų ir taip pilname iliuzijų pasaulyje. Įveikėme jau per daug baimių, kad iškilus naujai vėl pasiduotume ar pagal ją spręstume apie savo galimybių ribas. Išdrįskime!

Šaltiniai:

Susan Jeffers, Ph.D. „Feel the Fear and Do It Anyway“

Žymės: apsileidimas, baimė, baimės įveikimas, baimės prigimtis, baimės šaknis, drąsa, emocijos, energija, gyvenimas, kompleksai, nežinojimas

(balsų: 12, vidurkis: 4.67 iš 5)