Žinote, pastaruoju metu mano gyvenime įvyko keletas nemalonių įvykių. Pradėsiu nuo to, kad vieną, labai šaltą žiemos rytą, automobilio variklis nepanoro būti užvestas. Po to sekė nemalonus įvykis darbe – mane taip apkrovė darbais, kad net nebežinojau nuo kurio pradėti. O galiausiai, vakare einant namo suplyšo maišelis su maistu ir jame buvę produktai pasklido po sniegą… Ką pasakysite? Nesėkminga, nemaloni diena?

Aš irgi iš pradžių taip pagalvojau, o mane tokiam pritarimui paskatino pirminė reakcija į įvykius, sau mintyse pasakiau – na ir nesiseka! Po to lyg nubudęs pakračiau galvą, ar iš tikrųjų tai sėkmės ir nesėkmės dilema? Kad išsiaiškintume – išnagrinėsime įvykį detaliai – automobilis neužsiveda ir mano reakciją į jį. Taigi, kaip anksčiau rašiau, pirma man kilo mintis jog man nesiseka, po šios negatyvios minties sekė emocinė reakcija – pyktis, nusivylimas, graužatis. O pastarasis emocinis „bagažas“ persidavė kūnui – mano kūnas įsitempė, sugriežtėjo veido mimika, pradėjau vis greičiau alsuoti. Paprastai, tai dažnai pasitaikanti mano reakcijų eiga į nemalonų įvykį, turbūt randate panašumų savo patirtyje? Tai kokia šių reakcijų kulminacija, rezultatas? Iššvaistyta gyvybinė energija. Jaučiausi išsekęs ir nepatenkintas, bet ar nuo to nors kiek pasikeitė pats įvykis? O mano situacija? Ir kuo aš galiu būti nepatenkintas? Ką jums sako sveikas protas, ar visas šis reakcijų ciklas kaip nors man pasitarnavo? Anaiptol.

Išties, ką man protas norėjo pasakyti su tuo „ na ir nesiseka“, „kodėl man taip nesiseka?“, „tu turi užsikurti!“ yra tai, kad neva aš kontroliuoju šį įvykį! Na ir pokštininkas tas mano protas! Ko protas neva nenori pripažinti yra tai, kad įvykis jau įvyko – tai yra akivaizdu. Vaizdas prieš akis ir nesikuriantis variklis paverčia tai nepajudinamu faktu. Bet kuo čia dėtas protas? O gal tai mūsų įprotis – taip reaguoti į „nemalonius“ įvykius, kuris susiformavo dar ankstyvoje vaikystėje, kai verkdavome dėl saldainio, kurio negauname? Tai tęsiasi taip ilgai, kad mes net nesusimąstome, kad viskas gali būti kitaip! O ką jei pasakysiu, kad „nemalonių“ įvykių nebūna? Mes galime įtakoti kai kuriuos įvykius, bet negalime jų įtakoti absoliučiai – nuo eigos iki rezultato! Neturime tokios kontrolės savo rankose. Vaikomės iliuzijos!

Būna taip, kad reakcijų į įvykį absurdiškumas mums nepadeda, o nepadeda dėl to jog įvykį tuo momentu labai sureikšminame. Jis atrodo toks didelis, svarbus ir baisus, bet jei tik nukreipiame savo mintis nuo šio įvykio ir įvertiname įvykio reikšmę gyvenimo kontekstu, ar tai vis dar atrodo begalo reikšminga, o gal tai nėra jau taip reikšminga? Mano patirtis sako jog pastarasis variantas dominuoja. Sukluskite, ką aš noriu pasakyti – išsivaduokime iš šio nuo vaikystės mums įdiegto įpročio – kontroliuoti įvykius ir jų pasekmes. Leiskime įvykiams įvykti. Leiskime savo protui, emocijoms ir kūnui išlikti ramiems, o tuo pačiu gausiems gyvybinės energijos! Leiskime sau atsipūsti ir būti laimingesniais!

Žymės: gyvybinė energija, įvykiai, kontroliuoti gyvenimą, nemalonūs įvykiai, nesėkmės, proto ramybė, sėkmės

(balsų: 6, vidurkis: 5.00 iš 5)

Ar kartas nuo karto pastebi žmonių sugebėjimų stoką įžvelgti savo pačių pasikartojančias klaidas, problemines situacijas ir jų sprendimus? Man taip būna per dažnai. Ar šie žmonės tuo suvokimo momentu atrodo kvailesni, labiau išsiblaškę ir mažiau rūpestingi negu tu sau? Jeigu skubi sutikti – neskubėk. Atrodyti gali įvairiai, bet kaip yra nuspręsi vėliau. Dabar atsigręžk į save.

Lengviau yra įžvelgti kitų žmonių klaidas, problemas, manomai sudėtingų situacijų sprendimus nei pačiam susidoroti su savosiomis. Natūraliai iškyla klausimas – kodėl? Kodėl tai yra lengviau su kitais? Mano atsakymas – mes, žvelgdami į kitą asmenį matome jį aiškiau ir objektyviau ir tai yra dėl mūsų perspektyvos. Perspektyva, tai žiūrėjimas į situaciją iš vieno taško, pozicijos. Tai tik viena tam tikro reiškinio interpretacija. Perspektyvų gali būti daug, gali būti ir viena. Kiekvienas turi savo interpretacijas, matymo taškus. Tuo pačiu perspektyvą galime sėkmingai keisti. Teisybės dėlei – ji keičiasi ir savaime.

Turiu du pagrindinius būdus kaip sprendžiu situacijas per perspektyvą. Dažnai pasitaiko atvejų, kai sprendi tam tikrą, rodos, sudėtingą situaciją, „suki“ galvą ir jokio padoraus (tinkamo) sprendimo nepavyksta atrasti. Tuomet viską metu ir pradedu užsiimti visiškai kitais reikalais. Kaip rodo patirtis, po kelių valandų ar kitą dieną, atsakymas tiesiog ateina pats, pakartotinai neprašomas. O kas puikiausia, dažniausiai būna paprastas, aiškus ir tikslus. Kas tuo metu atsitinka? Tik tiek jog pasikeičia perspektyva, pavyksta pamatyti tą pačią situaciją iš kito taško ir dėl to viskas pasidaro aiškiau ir paprasčiau, nes situaciją matome jau iš dviejų pozicijų (ankstesnės ir dabartinės). Mėgstu sakyti, atsitrauk nuo problemos ir sprendimas ateis pats. Šis situacijų sprendimo būdas ypač tinka jei su atsakymu(-ais) galima palaukti.

Kitas būdas – tai įnešti į situaciją daugiau aiškumo ir objektyvumo pasinaudojant kitų žmonių perspektyvomis. Tarkime, iškilo tam tikras finansinis ar sveikatos klausimas (iššūkis) ir dabartinė tavo perspektyva nepateikia norimo atsakymo. Tada pagalvok, ar tavo draugų rate yra žmonių, kompetentingų šiais klausimais. Ką jie darytų tavo situacijoje? Jei nėra, ką tada darytų tavo draugai – Jonas, Petras, Kęstas? Pasikeis tavo perspektyva ir situacija pavyks įvertinti naujai. Vėl bus aiškiau ir paprasčiau. Tai ypač praverčia, kai atsakymų reikia greitu laiku, o pasiklausti nėra kada, belieka, skubiai keisti perspektyvą.

Aš stengiuosi prieš priimdamas kiekvieną svarbesnį sprendimą pasinaudoti perspektyvų galia. Žinoma, visos perspektyvos yra tik dalis pačios situacijos. Nėra galutinai objektyvaus situacijos matymo taško, bet kuo daugiau tų taškų įžvelgiame, tuo objektyvesnė ir lengviau perprantama situacija palieka. Taigi, noriu tavęs paklausti, ar kai sekantį kartą susidursi su situacija, kai tu matysi ir žinosi sprendimą žmogaus situacijai, jis vis dar atrodys kvailesnis dėl nesugebėjimo išspręsti savos situacijos? Ar tai ne trumparegiškumas ir juokimasis iš savęs? Pasinaudok savo perspektyva ir padėk žmonėms spręsti jų problemas, situacijas, o jų perspektyva padės išspręsti tavąsias. Laimi visi. Beje, ar turi savų idealų? Nekalbu apie tuos, kurie danguje, bet apie tuos kurie ant žemės vaikšto. Lengviau ir paprasčiau priiminėti sprendimus pasinaudojant sektinų pavyzdžių perspektyvomis.

Žymės: objektyvus požiūris, perspektyva, perspektyvos galia, probleminės situacijos, problemos, situacijos, situacijų sprendimas, sprendimai, sugebėjimai, suvokimas

(balsų: 6, vidurkis: 4.67 iš 5)

Su niekuo nėra taip sunku kalbėtis kaip su savo sąžine. Kaip jau žinote, žmogus iš prigimties nemėgsta sunkumų, todėl sąžinė jo namuose retas svečias. Aukščiausia savi-apgaulės forma ir iliuzija, kurioje žmogus gali gyventi yra taip lyg sąžinė net neegzistuotų. Išties, kam ta sąžinė jei su ja taip sunku? Kam tas vidinis patarinėjantis balsas ką daryti? Juk yra televizija, kuri gali tau „patarti“ ką vartoti ir į ką tikėti. Juk aplink pilna pažįstamų, draugų, giminių, kurie tau gali duoti dešimtimis „gerų“ patarimų kaip gyventi, kuo užsiimti, į ką tikėti, su kuo draugauti ir net ką mylėti. Kam dar vienas patarėjas?

Sąžinė ne šiaip sau patarėjas, tai vidinis balsas, kuris labiausiai suinteresuotas tavo gerove, sklindantis iš tavo esybės gelmių. Tai balsas kalbantis apie tave ir tau. Tai pats geriausias draugas kokį gali turėti. Jis tau niekada nemeluos ir tu jo niekada neapgausi – iš čia kyla tas sunkumas širdyje. Tu išgirsi tiesą, kuri gali būti labai nemaloni. Gali sužinoti, kad nesi toks stiprus, koks galvojai esąs, nesi toks doras, koks galvojai esąs, kad tavo vertybės visai kitos nei deklaravai sau ir kitiems…tai gali išmušti atrodytų tvirtu buvusį pagrindą iš po kojų. Suklupęs gali keltis, bet tai bus sunku ir gali užtrukti. Už tai siūlomas savęs pažinimas tikrąją šių žodžių prasme. Ar verta – spręsti tau.

Žinoma, visada gali rinktis. Gali spjauti į savo vidinį balsą, kaip daug kas yra padaręs ir leisti savo dienas, pavyzdžiui, baruose. Gerti pilnus bokalus „tauraus“ gėrimo ir juoktis iš šių rašliavų. Tik nebandyk savęs apgauti, kad taip tau pavyks paskandinti savo sąžinės balsą. Pilni barai tokių naivuolių, bandančių skandinti savo sąžinę, deja, jie visada pirmiau už sąžinę paskęsta… Taigi, sąžinė gali būti tiek tavo geriausias draugas, tiek ir pikčiausias tavo priešas.

Visgi jeigu renkiesi eiti išvien su sąžine per gyvenimą, tada pradėk kalbėtis su savo sąžine. Ji pasiekiama per vidinį balsą ir kas geriausia jos gali klausti bet ko. Kuo kokybiškesnius (labiau apgalvotus) ir nuoširdesnius klausimus užduosi, tuo geresnius ir atsakymus gausi. Jei nežinai nuo ko pradėti, duosiu tau keletą pavyzdinių klausimų:

Ko aš iš tikrųjų noriu gyvenime?

Ar šiandien atlikau viską, ką galėjau atlikti?

Ar vadovaujuosi savo ar kitų nuomonę?

Ar tęsiu žodį sau?

Ar sakau tiesą sau ir kitiems?

Ar tikrai kalbu tai, ką galvoju?

Kuo aš iš tikrųjų tikiu?

Padaryk tai savo kasdiene tradicija – pakalbėk su savo sąžine. Skirk tam vos 15-30 minučių ir tai bus geriausia ką gali padaryti dėl savęs. Sustiprės intuicija, pradės aiškėti ko tu iš tikrųjų nori, vis rečiau iškils amžinas klausimas  – ką daryti, atrasi stiprybę savyje, savo žinojimą (ne tik nuomonę), o ką jau kalbėti apie į visas puses nuo tavęs  sklindantį  nuoširdumą, tikėjimą ir pakilumą…patirk tai!

Žymės: atsakymai, gerovė, gyvenimas, klausimai, kokybiškas gyvenimas, nuoširdumas, patarimai, sąžinė, stiprybė, tikėjimas, tikrieji norai, vertybės, vidinis balsas

(balsų: 6, vidurkis: 5.00 iš 5)

Yra tokia profesija – teisingų atsakymų ieškotojas. Atsakymų ieškome kiekvienas, bet teisingų atsakymų ieškotojas išsiskiria iš minios – jis ieško teisingų atsakymų. Jis tam skiria didelę laiko dalį. Jis yra nuo to priklausomas, bet nebūtinai apie tai žino ar tai pripažįsta. Priklausomas, nes tai jam kelią didelį malonumą. Jam atrodo, kad jis tampa vis protingesnis, todėl gali kitiems sakyti, patarti ar pamokyti kas yra teisinga, o kas ne. Jo tiesa aukščiau tavo, nes tai paprasčiausiai jo tiesa ir tu net neįsivaizduoji kiek jis skyrė savo laiko kol suformavo šį teisingą apibrėžimą. Dabar jis juo alsuoja. Bet tai pavojinga. Abu dalykai pavojingi – tiek galvoti, kad žinai tiesą, tiek ir nuolatos ieškoti teisingo atsakymo, nes tai žmogų veda prie absoliutinimo ar nenoro pažinti ar pripažinti kitų atsakymus. O kai pradedama absoliutinti ar užsidaroma savyje nebelieka vietos žmogiškumui, kuris nėra universalus, kad atitiktų vieną formuluotę, kad ir kokia ji tavo manymu teisinga būtų.

Tai kur gi galima sutikti teisingų atsakymų ieškotoją? Labai tinkama tam vieta yra psichologijos, populiariosios psichologijos ar filosofijos skyreliai knygynuose, bibliotekose. Jeigu atkreipsi dėmesį kaip jis nenoriai paima knygą į rankas, verčia puslapius ir išdidžiu žvilgsniu slenka per eilutes. Retais, labai retais atvejais šis žvilgsnis pasikeičia į nuostabą, pasigėrėjimą ir tada greitu žingsniu skubama prie kasos… Jis galvoja, kad rado kažką ko dar nežinojo. Ar bent nori, kad nežinotų ir tai leistų jam dar kelias valandas su pasimėgavimu, patogiai įsitaisius fotelyje ieškoti tiesos. Toks jo užsiėmimas, toks jo gyvenimas.

Tai ne ironizavimas, sarkazmas ar atvirkščiai – panegirika. Tai vienintelis būdas suvokti beprotybę kurioje esi. Manau, neverta skaityti visko iš eilės, nes tai tas pats kas rinkti šiukšles, kai tuo tarpu gali kasti auksą. Teisingų atsakymų ieškotoju verta būti tada ir tik tada, kai iš tiesų reikia atsakymo, nes įstrigai savo gyvenimo kelyje. Deja, teisingų atsakymų ieškotojas per daug užsiėmęs atsakymais, kad pradėtų gyventi… O tam, kad pradėti ne teisingo atsakymo reikia. Reikia tiesiog pradėti.

Žymės: filosofija, ieškojimas, kaip pradėti gyventi, populiarioji psichologija, psichologija, skaitymas, teisingas atsakymas, tiesa, tiesos ieškojimas

(balsų: 6, vidurkis: 5.00 iš 5)